Nepaisant to, kad nuolatos apie apgailėtiną padėtį mūsų ūkio, kuris negali išmaitinti nemažos dalies Lietuvos žmonių, kalbama daug ir nuolatos, tikrų žinių ir analizės, kokioje padėtyje esame ir kur einame, pasitaiko retai. Neseniai Statistikos departamentas paskelbė netiesioginių duomenų apie Lietuvos ūkio padėtį, ir jie visuomet pasako daugiau, nei tiesmukai pateikti bedarbių skaičiai ar vidutinio atlyginimo dinamika.
Taigi pirmąjį 2010 m. ketvirtį, palyginti su pirmuoju 2009 m. ketvirčiu, vienos dirbtos valandos darbo sąnaudos šalyje sumažėjo 10,3 proc. Vienos dirbtos valandos darbo užmokestis pinigais ir išmokos natūra per metus sumažėjo 9,4 proc., kitos darbo sąnaudos (socialiniai darbdavio įnašai (įmokos) – 12,7 procento.
Ką veikti be vartojimo?
„Swedbank“ vyriausioji analitikė Lina Vrubliauskienė teigia, kad tai turi tiesioginės įtakos namų ūkio pajamoms ir, įvertinus kainų pokyčius, prieškrizinį lygį Lietuvos namų ūkių vartojimas galėtų pasiekti 2017 metais.
Darbo sąnaudos per metus, pašalinus darbo dienų skaičiaus kitimo įtaką, sumažėjo beveik visose pramonės, statybos ir paslaugų įmonėse: daugiausia – statyboje (21,7 proc.), finansinėje ir draudimo veikloje (16,1 proc.), administracinėje ir aptarnavimo veikloje (14,1 proc.), didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje; variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto srityje (13 proc.), kasyboje ir karjerų eksploatavime (11,4 proc.).
Darbo sąnaudų indeksas mažėja jau ketvirtą ketvirtį iš eilės.
„Bendras apmokėtų už darbą valandų skaičius pirmąjį šių metų ketvirtį, lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, sumažėjo apie 7 proc. – tai rodo ir didėjantį nedarbą, ir nemokamas atostogas, ir gamybos įmonių prastovas“, – duomenis komentuoja Lina Vrubliauskienė.
Anot jos, į akis krenta ir disproporcija, kuri jau pernai susidarė tarp valstybės ir privataus sektoriaus. Apmokėtų darbo valandų skaičius valstybiniame sektoriuje 2009 m. sumažėjo vos 1 proc., tuo tarpu privačiame sektoriuje šis mažėjimas siekė net 7,3 proc. Tai rodo, kad verslas kur kas radikaliau nei valstybė ėmėsi taupymo ir veiklos efektyvumo didinimo priemonių.
Analitikė prognozuoja, kad iki 18,1 proc. 2010 metų pirmąjį ketvirtį išaugęs nedarbas mažės labai iš lėto ir kartu neleis sparčiau augti atlyginimams. Todėl negalima tikėtis greito vidaus vartojimo atsigavimo.
Paskolos irgi nebus išeitis, nes kreditiniai ištekliai visame pasaulyje tapo sunkiau prieinami ir brangesni, todėl gyventojai neskubės imti naujų paskolų, o pirmiausia stengsis grąžiniti jau esamas skolas. Dėl visų šių priežasčių namų ūkių vartojimo atsigavimas bus lėtas, tačiau labiau pagrįstas turimomis lėšomis. Taigi jei kada nors, sakykim, kokiais 2017 metais ir atsigausime, tai nesukels džiugios nuotaikos, nes iki to momento šliaušime keliais ir ašarodami. Tuo tarpu šį laiką, kai nereikia išlaidauti, galėtume puikiai išnaudoti tam, kad sugalvotume, kaip toliau gyventi. Mat sukrėtimai yra kaip tik tas laikas, kai galima per kančias nusimesti senąją odą.
Naujų idėjų laikas
Jau ne kartą esame rašę ir apie tai, kad lyderis, ar jis būtų bendrovės, ar šalies vadovas, turėtų žinoti, kur eina ir ką nori sukurti. Tačiau nė vienas mūsų šalies vadovas kol kas idėjomis nesisvaidė – arba jomis nesidalino, arba jų neturėjo, ir buvo viso labo daugiau ar mažiau kvalifikuotas samdomas darbuotojas, atliekantis konkrečius darbūs, bet neužsiimantis idėjomis, strategijomis ir vizijomis ar bent jau esminėmis reformomis. Nors žodis strategija valdžios koridoriuose ir labai madingas, daugeliui vadovaujančius šalies postus užimančių žmonių kūrimas tiesiog ne pagal jėgas.
Pažangiausios Vakarų kompanijos įvertina kiekvieno darbuotojo potencialą, iki kokio maksimalaus lygio pagal savo proto ir charakterio ypatybes jis gali pakilti, tačiau vadžios rinkimai yra kitkas – kas surenka daugiausiai balsų, tas ir vadovauja.
Strategija – kas kita, jai sukurti reikia turėti didžiulį kiekį informacijos ir aukščiausio lygio eksperto kvalifikaciją. Visai kas kita yra idėja, kuri staiga gali gimti kiekvieno žmogaus galvoje, jei jis nuolatos įtemptai galvoja arba tiesiog nušvitimo momentu.
Taigi pagavę mūsų šalies, valtelės be irklų ir vairo, nuotaikas, viešoji įmonė „Darom“ (ta pati, kuri taip sėkmingai mus paskatino išsikuopti šiukšles) kartu su judėjimu „Aš Lietuvai“, projektu „Lietuva 2030“ ir didele savanorių komanda organizavo „Nacionalinę idėjų dieną: Lietuva 2030“. Ja siekiama, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę išsakyti savo siūlymus, dalyvauti kuriant ir įgyvendinant šalies ir miesto ateities viziją bei surasti bendraminčių.
Šeštadienį „Nacionalinė idėjų diena“ visoje Lietuvoje kvietė žmones pasidalinti idėjomis ir mintimis apie tai, kokią norėtume matyti savo Lietuvą ir savo miestą 2030-aisiais.
Negalėjusius atvykti į idėjų generavimo vietas „Nacionalinės idėjų dienos“ organizatoriai kvietė išbandyti virtualaus proto šturmo galimybes Google Wave, Facebook ir Skype kanalais.
Iš visuose idėjų generavimo centruose išsakytų konkrečių ir įgyvendinamų idėjų bus išrinktos 5 geriausios Nacionalinės idėjos, o jų autoriai apdovanoti bendrovės „Omnitel“ įsteigtomis 1 tūkst. litų premijomis idėjoms įgyvendinti ir priedais iš visuomeniško portalo aukok.lt surinktų lėšų.
Be to, „Nacionalinės idėjų dienos: Lietuva 2030“ organizatoriai įsipareigojo visomis išgalėmis remti geriausių pasiūlytų idėjų įgyvendinimą.
Ir nesvarbu, kokios tos idėjos bus, ar jos bus įgyvendintos, tačiau pati idėja, kad reikia idėjų – jau yra postūmis veikti. Ir leisti valdžiai suprasti, kad nesame vien „taupymo mėsa“.
Esminė idėja – gyvenimas priklauso mums
Praėjusį šeštadienį Lietuvoje vyko akcija „Idėjų diena“, kurios metu šalies gyventojai siūlė savo idėjas bendruomenei ar visai šaliai aktualiais klausimais. Panaši akcija gegužę buvo surengta Estijoje, joje dalyvavo 11 tūkst. žmonių. Tokios akcijos taip pat vyksta Airijoje, Slovėnijoje ir JAV.
Viešosios įstaigos „Darom 2010“ valdybos nario, vieno iš akcijos organizatorių Igno Brazausko teigimu, Vingio parke, vilniečių „smegenų šturmo“ vietoje, buvo susirinkę apie 100 žmonių, nors tikėtasi apie 300. Visoje Lietuvoje užsiregistravo maždaug 1 000 žmonių, „Idėjų diena“ vyko daugiau nei 50 miestų ir miestelių, kuriuose buvo apie 70 idėjų taškų. Prasčiausiai sekėsi Klaipėdai – klaipėdiečių idėjų generavimo vietoje, Jono kalnelyje, pasikalbėjo tik organizatoriai, tačiau ir tai jau nemažai: juk jie – taip pat iniciatyvūs žmonės. Kiek padiskutavę, jie patraukė į Klaipėdos centrą ir surinko apie 40 idėjų, ką reikėtų Lietuvoje padaryti, kad visiems būtų geriau. Pasak I. Brazausko, buvo pasiūlyta nemažai idėjų nuo ekologijos iki valstybės valdymo.
Paklaustas, kas, jo nuomone, svarbiau – idėjų skaičius ar visuomenės skatinimas suvokti, kad gyvename nesvetimoje žemėje, – pašnekovas sakė, kad jam svarbiausias atrodo bendravimas, visuomenės aktyvinimas.
Akcijos organizatoriaus teigimu, ši akcija su Valstybės pažangos taryba dėl valstybės kūrimo strategijos nekonkuruoja. Tarybos nariai netgi kreipėsi, siūlydamiesi prisidėti prie „Idėjų dienos“.
Akcijos organizatoriai ketina įgyvendinti konkrečias „mažesnes“ idėjas. Viena iš jų – „Šypseniukas“: kiekvieno mėnesio trečiąjį trečiadienį visi bus skatinami sveikintis, šypsotis pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms bei puoštis „šypseniukų“ ženkliukais. Viena akcija gegužę jau įvyko, ji bus atnaujinta rudenį, bet jau dabar galime pradėti treniruotis.
Valstybės pažanga – visų reikalas
Šį pavasarį organizuotos talkos, kai visoje Lietuvoje buvo renkamos šiukšlės, dalyvių skaičius gerokai viršijo lūkesčius, tačiau dalijimosi idėjomis su šiukšlių rinkimu nesulyginsi. Visų pirma dėl to, kad šiukšlių rinkimas yra anonimiškas, o savo idėjas reikia pristatyti pačiam, išeiti į viešumą. Tad galbūt kai kurie žmonės kuklinosi, kad jų idėjos nėra tokios geros? Be to, surinkus šiukšles, iškart galima pamatyti rezultatą, o kalbant apie idėjas, kelias iki jų įgyvendinimo – ilgas ir negarantuotas.
Organizatoriai aukų rinkimo akcijos metu ketina surinkti pinigų penkioms geriausioms idėjoms įgyvendinti, tad tie, kas nepateikė savo idėjų, turi puikią progą prisidėti jas įgyvendinant.
Idėjos renkamos nuolatos
Per „Idėjų dieną“ suneštos idėjos dar neapibendrintos, šią akciją organizavę savanoriai kol kas grįžo prie savų darbų, tad tai bus atlikta pamažu, tam skiriant laisvus vakarus. Tačiau idėjos renkamos nuolatos, balsuojant jau išrinkta 10 geriausių idėjų, tad trumpai apžvelgsime jų derlių. Nors gal ne visos jos yra vienodai brandžios, tačiau įrodo, kad mokame mąstyti ne tik apie savo rūpesčius, o internete – ne tik drabstytis pagieža.
Daugiausia balsų surinko Evelinos Jociūtės iš Aukštaitijos pasiūlymas sugrąžinti nemokamą aukštąjį mokslą, kad nebūtų 18–21 metų jaunimo masinės emigracijos. Beje, daugiausia idėjų atkeliauja būtent iš Aukštaitijos, ir būtent švietimas bei mokslas Lietuvoje, daugelio nuomone, yra aktuali tema, reikalaujanti pokyčių.
Užsienyje gyvenanti Auksė Zuikienė pasiūlė idėją Lietuvos didmiesčiuose įkurti bent po vieną anglišką mokyklą. Tai paskatintų grįžti į Lietuvą tuos, kuriuos Anglijoje sulaiko vaikų mokslai.
Tomas Girdzijauskas iš Dzūkijos siūlo didžiausias pastangas dėti būtent toje srityje, kuri Lietuvoje yra pati silpniausia. Jo manymu, tai pasaulėžiūra, ideologija, bendravimo etika (moralė), vertybių, principų sistema, idealai, vizija, paskirtis ir t. t. Pasak jo, tai viena didelė, esminė, pamatinė labiausiai šlubuojanti sritis. Nuo jos tiesiogiai ir labiausiai priklauso visos šalies, tautos, valstybės vidinė komunikacija (vertikali ir horizontali), kartų patirties perdavimas, šeimos santykių kokybė (ir vaisingumas), technokultūrinis kūrybingumas, darbo produktyvumas ir t. t.
Tomas Stončius iš Žemaitijos mano, kad „šviesesnį rytojų galime susikurti tik sunkiai dirbdami!“, tačiau taip pat siūlo pradėti nuo švietimo, visų pirma mažinant mokinių skaičių mokyklose ir klasėse (kaip žinome, Vyriausybė laikosi kaip tik priešingos politikos).
Kad vaiko gabumai nebūtų ignoruojami, jis siūlo jau nuo pirmos klasės leisti rinktis, kokiu lygiu (A ar B) mokytis, kaip yra, pavyzdžiui, Anglijoje. Jo manymu, aukštąjį mokslą turėtų finansuoti valstybė, nes ši „dovana“ būtų šiokia tokia garantija, kad jaunimas liks Lietuvoje.
Mažais žingsneliais solidarumo link
Žygimantas Girdzijauskas iš Aukštaitijos siūlo dviračių transporto proveržį, kuriam net nereikia didžiulių investicijų. Pirmiausia reikia įvesti kelių tiesimo statybos standartą, kad tarp pėsčiųjų tako ir važiuojamosios dalies visose miestų gatvėse būtų projektuojami dviračių takai. Ši tvarka turėtų būti privaloma naujai tiesiamoms ir renovuojamoms ar remontuojamoms gatvėms. Tuomet „tikėtina, kad iki 2030 m. visos miestų gatvės daugiau ar mažiau atsinaujins ir šie takai susijungs į vientisą infrastruktūrą be didelių revoliucijų, akcijų, viešųjų pirkimų skandalų ir panašių negerų dalykų“.
Marekas Lipnevičius iš Aukštaitijos siūlo skatinti Lietuvos piliečius elgtis pilietiškai: nepirkti vogtų daiktų, užkirsti kelią pavogtų daiktų perpardavimui. Jis pristato kartu su draugais sukurtą unikalų nekomercinį interneto projektą www.apvoge.lt, kurio dėl lėšų trūkumo negali tobulai išvystyti. Šis projektas padėtų surasti pavogtus daiktus, apsaugotų nuo jų įsigijimo ir taip užkirstų kelią vogtų daiktų perpirkimui.
Jolita Lukinych iš Aukštaitijos siūlo akciją „Pavežk kaimyną“, kurią paskatintų noras susipažinti ir pabendrauti su šalia gyvenančiais žmonėmis, sukurti saugumą tam tikroje teritorijoje, sumažinti transporto spūstis keliuose, žodžiu, mažais žingsneliais judėti bendruomeniškumo link.