„Būtent žmonės yra pats vertingiausias resursas“, – sakė Dominikonų g. įsikūrusio „Senatorių pasažo“ savininkas.
Interviu „Delfi“ pašnekovas dar tvirtino, jog skaidrumo restoranų versle vis dar trūksta.
„Jie vis dar nemoka visų mokesčių. Galite pažiūrėti į atlyginimų vidurkių statistiką, ji atrodo labai keistai. Nereikia būti profesoriumi, kad suprastum, jog darbuotojo už 400 eurų nepasamdysi“, – sakė N. P. Pretzmannas.
– Visai neseniai duris atvėrė „Senatorių pasažas“, kuriame galima rasti kelis restoranus, parduotuvių. Papasakokite daugiau apie šį projektą. Kaip kilo mintis jį pradėti? Kuo jis ypatingas? Kas jums pačiam čia patinka?
– Šį pastatą įsigijome prieš kelerius metus aukcione. Tada dar nežinojau, ką su juo darysime. Supratau tiek, kad tai gražus, istorinę vertę turintis pastatas labai geroje vietoje. Iš pradžių galvojome čia įrengti biurų, nes ir prieš tai čia veikė „Vilniaus vandenų“ biuras.
Tada pradėjome paveldo tyrimus, jie parodė tikrąją šio pastato istoriją. Pasirodo jis pastatytas dar XVI amžiuje, čia buvo ne tik rūmai, bet ir vienuolių alaus darykla, arklidės.
Nuėmę visus tuos dažų ir tinko sluoksnius, pastate radome net 25 išėjimus į Dominikonų g., Stiklių g. ir vidinį kiemą. Šiuos išėjimus dabar ir vėl atidarėme ir atkūrėme taip, kaip buvo praeityje.
Tai visiškai pakeitė mūsų planus. Dar išsiaiškinome, kad kiemą nuo Stiklių g. skyrė tik tvora, – taip kilo pasažo idėja. Pasažas yra gana neįprastas dalykas Lietuvoje. Kiek žinau, dar vienas yra tik Klaipėdoje.
Kadangi jau buvome investavę į du restoranus – „14Horses“ ir „Nineteen18“, supratome, kad juos reikia perkelti čia. Paskui prisidėjo ir parduotuvės. Kai dar labiau pasigilinau į tai, kaip panašaus pobūdžio erdvės veikia, supratau, kad mums reikėtų patiems jas visas ir valdyti, o ne nuomoti, nes tada išsigrynina vientisa istorija.
Dominikonų g. 9 ir 11 antrame aukšte įsikurs biurai, o trečiame – konferencijų centras, čia galės tilpti 120 žmonių, taip pat – trumpalaikės nuomos butai.
– Dominikonų g. 9 ir 11 dabar priklauso Lietuvos įmonei „Asgaard Property“, ši priklauso Danijoje registruotai įmonei „Asgaard A/S“, kurią valdote pats asmeniškai ir kiti Jūsų šeimos nariai. Kodėl manote, kad investavimas į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje yra gera mintis? Kokia šių patalpų istorija?
– Pastato istorija prasideda 1501 metais, bet kažką panašaus į dabartinę išvaizdą jis įgijo tik XVIII amžiaus viduryje, kai priklausė Vainų ir Pociejų šeimoms. Išties šią investiciją vertinu kitaip nei kitas, tai – šeimos investicija. Net neturiu kokio nors mėgstamiausio kampo šiame pastate, man čia viskas patinka.
– Kaip suprantu, maistą restoranams „14Horses“ ir „Nineteen18“ tiekiate iš taip pat jums priklausančio ūkio „Farmers Circle“, įsteigto 2018 metais. Ar toks planas buvo iš anksto?
– Dirbdamas restoranų versle supratau, kad geram maistui reikia gerų produktų. Tokie produktai ateina iš ūkių. Tokių ūkių Lietuvoje yra, tačiau jų tiekimo grandinė nėra labai patikima. Jei ūkiai maži, dažniausiai ir produktų kiekiai nedideli.
Supratau, kad ūkį reikia kurti patiems. Nusipirkome žemės prie Ukmergės ir taip gimė „Farmers Circle“. Ten auginame 200 „Angus“ veislės karvių, turime beveik 20 hektarų įvairių rūšių daržovių, dar auginame įvairių grūdų, iš kurių kepame duoną. Šiemet buvo pirmasis derlius.
Beje, karves auginame ir dėl to, kad taip ūkis yra labiau natūralus. „Farmers Circle“ reiškia, kad ūkis turi būti subalansuotas. Kai karvės ganosi – purena dirvą, ją patręšia savo mėšlu, tada keliauja toliau. Netrukus planuojame pradėti auginti ir vištas.
– Ką darysite žiemą, kai šviežių produktų iš ūkio nebus?
– Visko užsiauginti patiems neįmanoma. Pavyzdžiui, neturime pieno produktų. Tačiau sūrius perkame iš kitų ūkininkų, kurių požiūris toks pat, kaip mūsų.
Mūsų tikslas – turėti maždaug 70 proc. savo užaugintų produktų. Manau, kad tai įmanoma.
Ūkyje taip pat patys rauginame, marinuojame ir skirtingais būdais konservuojame produktus. Be to, čia kuriami įvairūs produktai (padažai, pagardai, saldumynai, traškučiai) ir parduodami Vilniuje – parduotuvėje „Dirva“, „Senatorių pasaže“.
Beje, netoli Ukmergės esančiame „Farmers Circle“ taip pat turime ir restoraną. Ten galima surengti vestuves, verslo konferencijas ir pan. Taip ūkis tampa atviras visuomenei. Mūsų klientai gali patys atvykti ir pasižiūrėti, kaip viskas auginama.
– Naują žmonių traukos objektą atidarėte pandemijos metu. Ar buvo kilę minčių, kad reiktų palaukti, o gal apskritai sustabdyti projektą?
– „Senatorių pasažą“ pradėjome prieš 2 metus. Tuomet turėjome sutartį su viešbučiu „Pacai“, ji baigėsi 2020 metų sausio 1 dieną. Suplanavome, kad pusę metų po to ruošimės atidaryti naują vietą.
Pavyzdžiui, mūsų mėsininkas dirba visai kitaip, nei kitose mėsos parduotuvėse Lietuvoje. Jis 3 mėnesius stažavosi Danijoje, kad to išmoktų. Patys gaminame kumpius, saliamius ir kitus mėsos gaminius. Visų šių produktų gamyba užima nemažai laiko.
Kad pasiruoštų, 50 žmonių komanda skyrė maždaug 50 tūkst. darbo valandų. Tuo metu prasidėjo pandemija. Viena vertus, ji mums labai smarkiai nepakenkė, nes vis tiek tuo metu ruošėmės, dar nebuvome atsidarę, net pastatai dar nebuvo paruošti.
Tada atėjo rugpjūtis, kai viskas jau paruošta, ir jau neturi kitos išeities, kaip tik atsidaryti. Jei neatsidarysi, prarasi visą savo komandą, o juk būtent žmonės yra pats vertingiausias resursas. Ne akmenys, ne grindys, ne gražūs daiktai, bet žmonės.
Taip, atidarymas buvo šiek tiek ramesnis, nei būtų buvęs miestui esant pilnam turistų. Bet galbūt tai ir į naudą, nes galime dar geriau pasiruošti.
– Jūsų galbūt nepažįstantiems interviu skaitytojams kils klausimas, kaip ponas Pretzmanas – danas – atsidūrė Lietuvoje. Kiek žinau, pirmą kartą Vilniuje apsilankėte dar 2001 metais, vėliau čia susipažinote su sutuoktine. Kas dar paskatino užsibūti?
– Taip, atvykau į Vilnių per pažintinę kelionę ir jį įsimylėjau. Buvau aplankęs daugybę miestų, tačiau tik čia norėjau pasilikti ir ką nors padaryti. Todėl atidariau savo langų įmonės paslaugų centrą. Vėliau tą įmonę pardaviau, investavau į kitą nedidelę bendrovę Lietuvoje, todėl turėjau priežasčių atvykti čia dažniau.
Vienas dalykas sekė po kito... Tada dar investavome į „Baltik vairą“ Šiauliuose. Galiausiai įsimylėjau ir vedžiau lietuvę. Tai buvo paskutinis lašas, kodėl dabar gyvenu čia ir jaučiuosi, kad esu lietuvis.
– Kaip per pastaruosius 20 metų Lietuva pasikeitė? Kas pakrypo į gerą, o gal kažkas pablogėjo?
– Manau, neverta dėl ko nors skųstis. Lietuva vystėsi labai greitai, dabar tai visiškai kitokia šalis. Žinoma, kad reikia nesustoti ir toliau siekti naujų aukštumų. Savo draugams danams sakau, kad po kelių metų Lietuva aplenks Daniją pagal daugelį veiksnių. Čia yra daug užsidegimo, verslumo.
– O konkrečiai restoranų versle – kokių pokyčių įžvelgiate? Ar savininkai pradėjo sąžiningiau mokėti mokesčius? Ar atsirado aptarnavimo kultūra? Ką manote apie maisto kritiką, ar lietuviai jau moka atskirti gerą ir prastą maistą?
– Ne, jie vis dar nemoka visų mokesčių. Galite pažiūrėti į atlyginimų vidurkių statistiką, kuri atrodo labai keistai. Nereikia būti profesoriumi, kad suprastum, jog darbuotojo už 400 eurų nepasamdysi. Žinoma, aš nesu policija. Tačiau realybė tokia, kad konkurencija nėra 100 proc. skaidri.
Kalbant apie maisto supratimą, tai vystosi, nes lietuviai daug keliauja. 1991 metais pasaulis pasikeitė, žmonės buvo alkani naujovių, buvo daug kopijavimo. Lietuvoje atsirado italų, prancūzų, ispanų, vokiečių virtuvės ir tai buvo gerai, nes tai buvo žingsnis į priekį.
Ko trūko, tai noro turėti lietuvišką identitetą. Taip, išsilaisvinus tai nėra pirmas dalykas, apie kurį pagalvoji, bet dabar galvojama ir apie tai.
Daug pokyčių šiandien pastebiu ne tik maiste, bet ir mene. Pamenu, kad prieš 20 metų viskas buvo labai panašu, kaip iš vienos mokyklos, o dabar, ypač jauni menininkai atranda savo kelią. Pavyzdžiui, Eglė Pilkauskaitė, sukūrusi skulptūrą mūsų kieme – manau, joje nieko senamadiško nerasite. Tai, ką ji kuria tikrai ypatinga, nauja.
– Kaip išsivystė Jūsų susidomėjimas dizainu?
– Gimiau ir užaugau ūkyje, bet nuo mažens mėgau piešti. Mano išsilavinimas – dailidės. Tai turbūt irgi prisidėjo. Kai daug dirbi rankomis, pradedi geriau suvokti proporcijas, kaip dalykai turi atrodyti. Gaminant langus, dizainas irgi labai pravertė.
Net ir čia, „Senatorių pasaže“, nors ir dirbome su architektais, buvau įsitraukęs beveik prie kiekvieno sprendimo. Beje, ūkyje taip pat. Turbūt su manimi nėra lengva dirbti, nes labai daug reikalauju.
Čia viskas taip, kaip rastumėte gamtoje – akmuo, medis, metalas, stiklas. Panaudojome daug čia buvusių medžiagų. Pavyzdžiui, iš buvusių stogo atramų pagaminome lubas restorane „14Horses“. Bare ir parduotuvėse panaudojome kieme buvusį granitą ir pan. Dar čia dirbusiems darbininkams rodžiau, kaip reikia šlifuoti sienas, kad jos būtų tokios apvalainos, kaip moters kūnas.
– Jau kalbėjome apie pandemijos įtaką restoranų verslui, o kas bus su biurais? Jų Vilniuje taip pat turite, tai „Asgaard Keys“ ir „B Nordic“. Ar juose netrūksta nuomininkų?
– Keliems nuomininkams reikėjo atidėti nuomos mokėjimus. Tačiau didelių problemų nebuvo. Pavyzdžiui, „B Nordic“ mes ir taip suteikiame daug lankstumo, galime išnuomoti stalą ir kėdę. Tai reiškia, kad gali ateiti ir išeiti labai lengvai. Taip, buvo išėjusių, tačiau nėra kokia nors nelaimė, tai – koncepcijos dalis.
– Lietuvoje taip pat buvote investavęs į „Baltik vairą“. Kai ten lankiausi 2018 metais, vadovas Žilvinas Dubosas sakė, kad tai yra viena geriausių dviračių gamyklų pasaulyje. Kodėl ją pardavėte?
– Turbūt nebūčiau jos pardavęs, jei bučiau į kompaniją investavęs pats vienas, tačiau taip buvo sutarta su kitu investoriumi „Litcapital“ nuo pat pradžių.
– Ar tiesa, kad esate didžiausias Danijos investuotojas Lietuvoje?
– Maždaug du trečdaliai visų motininės „Asgaard“ įmonės investicijų yra Lietuvoje. Po kelias investicija esame padarę JAV ir Kanadoje. Taip, manau, galimai esu didžiausias privatus investuotojas iš Danijos. Esu investavęs apie 70 mln. eurų.
