Pasak S. Pakštaitės, šia etikete galima žymėti įvairius greitai gendančius produktus, taip pat – kosmetikos gaminius ar net transplantacijai skirtus organus. Tereikia pagal specialią formulę pakoreguoti etiketėje naudojamos želatinos koncentraciją.
„Kuo daugiau želatinos įdedama į želė, tuo ilgiau ji nekinta, ir atvirkščiai. Esu parašiusi formulę, pagal kurią pakuotę labai lengvai galima pritaikyti kiekvienam šviežiam maisto produktui“, – kalba gaminių dizainerė.
Pakuotė, aiškina išradėja, sudaryta iš sluoksnių: „Apatinis sluoksnis yra plastmasė su gumbeliais. O ant jo dedamas sluoksnis želė. Sustingusi želė yra kieta, todėl liečiant gumbelių nejusti. Bet želatina irgi genda, todėl, jai ištirpus, gumbeliai tampa apčiuopiami.“
22 metų gaminių dizainerė pasakoja, kad mintis pasirinkti tokią universiteto baigiamojo darbo temą kilo netikėtai, atliekant praktiką įmonėje, kuri dirbo su neregių labdaros organizacija.
„Vieną dieną, važiuodama traukiniu, pagalvojau, kaip neregiai sužino, kada maistas sugedęs, jei nemato etikečių. Vyresnė karta naudoja Brailio raštą, kiti – telefonus, kuriais viskas perskaitoma garsiai. Taigi man reikėjo galvoti kažkaip kitaip. Be to, jokia kompanija neįgyvendins idėjos, skirtos mažai grupei“, – prisimena S. Pakštaitė.
Šis S. Pakštaitės išradimas, universiteto laikraštyje pavadintas „Brunelio žaliąja sėkmės istorija“, padeda spręsti pasaulinę maisto eikvojimo problemą. Pasak gaminių dizainerės, įrašai etiketėse dažnai mus priverčia produktus išmesti per anksti: gamintojams ir prekybininkas neverta nurodyti tikslios datos, nes, išmetę pasenusį, žmonės perka naują produktą.
S. Pakštaitė savo išradimą patentavo ir sako sulaukusi nemažai pakuočių gamintojų, želatinos tiekėjų bei atskirų parduotuvių susidomėjimo. Prekybos tinklas „Asda“ šią etiketę išbandė savo parduotuvėse ir, pasak dizainerės, vartotojų atsiliepimai buvo itin geri – 76 proc. pirkėjų sakė, kad labai norėtų tokios pakuotės.
Kadangi pakuotei pagaminti naudojama želatina yra gyvulinės kilmės produktas, veganai ar žmonės, kuriems rūpi gamtos gerovė, šį išradimą vertina šiek tiek skeptiškai. Todėl, neslepia S. Pakštaitė, jau galvojama, kuo želatiną būtų galima pakeisti, o, jei kuri nors parduotuvė nuspręs pakuotę naudoti dabar, į ją bus dedami tik mėsos ir žuvies produktai.
Nors akademinėje aplinkoje Didžiojoje Britanijoje aplinkosaugai teikiamas didelis dėmesys, pasak S. Pakštaitės, maisto pramonė domisi panašiomis naujovėmis ne tiek dėl aplinkosaugos, kiek iš būtinybės, pavyzdžiui, parduotuvės, nemažinančios išmetamo maisto produktų kiekio, valstybei turi mokėti baudas.
