Neradusi darbo emigravo
Raseiniškė Živilė yra baigusi ikimokyklinio ugdymo specialybę, tačiau tuo metu, kai Lietuvoje siautė finansų krizė, darbo pagal profesiją nerado, todėl išvyko padirbėti į Italiją, kur susipažino su savo būsimu vyru.
„Visada norėjau gyventi Raseiniuose, bet čia neradau darbo. Kai pabaigiau mokslus, ėjau per darželius, bet jiems nereikėjo auklėtojų ir darbuotojų. Norėjau ką nors veikti – negalėjau tiesiog sėdėti. Todėl išvažiavau į Italiją užsidirbti, mano mama ten jau dirbo viešbučiuose, todėl buvo lengviau įsitvirtinti. Paskui viskas apsivertė – auklėtojų čia labai trūko, bet jau nebenorėjau grįžti“, – prisimena Živilė.
Moteris 2009 m. Šiaurės Italijos kalnų miestelio viešbutyje, kur dirbo kambarine, sutiko virtuvės šefą Roberto. Tuomet ir prasidėjo jų meilės istorija.
„Živilei nepatinka gaminti valgyti, todėl susirado virėją ir parsivežė į Lietuvą“, – juokauja italas.
Pora kartu darbavosi skirtinguose kurortinio miestelio viešbučiuose, o į Lietuvą sugrįždavo tik paatostogauti. Tokiu ritmu jiedu gyveno 10-12 metų, kol netikėtai viską pakeitė pasaulį užklupusi pandemija.
„Planavome šeimą, galvojome, kad jau reikia sustoti ir rasti vietą bendram gyvenimui, nes juk negali ištisai keliauti – viešbutyje gyveni ir dirbi, o čia tik atostogoms grįžti. Nebuvo jokio pastovumo. Sakėme, kad jau reikia įsikurti, bet vis atidėliodavome planus, tai vieną sezoną nuvažiuodavome padirbti, tai dar kitą. Viską į vietą sudėliojo pandemija, pradėjau lauktis sūnaus. Tada supratome, kad mūsų likimas – likti Lietuvoje“, – pasakoja raseiniškė.
Per pandemiją sukūrė verslą
Šeima dėl kelionių suvaržymų negalėjo išvykti atgal į Italiją, todėl svarstė, kokių darbų imtis Raseiniuose. Netrukus jie įsigijo picų namelį-vagonėlį, kurį pavadino „Picasa“. Čia jie itališkas picas kepa jau dvejus metus.
„Iš pradžių norėjome išsinuomoti patalpas ir kepti picas, bet vis svarstėme, ar vietiniams patiks mūsų picos. Čia juk mažas miestas, gal nesiseks, o tada juk nepersikelsime į kitą vietą“, – apie iš pradžių kilusias abejones užsimena Roberto.
Živilė greitai rado išeitį. Benaršydama internete pastebėjo vagonėlių skelbimą. Netrukus jį su tikra picų krosnimi šeima ir įsigijo.
„Pagalvojau: jei mums nesiseks dirbti toje pačioje vietoje, gal tuomet galėsime važiuoti į šventes ar muges. Bet taip dvejus metus ir dirbame toje pačioje vietoje, niekur neišvažiavome“, – šypsosi moteris ir patikina, kad vietinių klientų tikrai užtenka.
Vietiniai vis dar prašo padažų
Jiedu pradėjo gaminti klasikinio stiliaus picas, o kol kas daugiau patiekalų į savo meniu neįtraukia, mat pirmiausia nori pripratinti vietinius prie tikro itališko skonio.
„Neturime padažo – majonezo ar kečupo – kaip įprastos picerijos Lietuvoje. Kartais klientai mūsų klausia: ar dar vis normalaus padažo neduodate? Kai kurie žmonės sako, kad mūsų picos neblogos, bet neturime padažo. Mes nesiginčijame, skonis draugų neturi“, – šypsosi Živilė.
Sutuoktiniai ir mažuosius klientus siekia supažindinti su itališka kultūra ir patiekalais.
„Einame pas vaikus į mokyklas ir darželius – rengiame edukacijas apie Italiją ir picas. Su vaikais kartais darome eksperimentą: pabandome valgyti picą be padažo. Dalis vaikų sako, kad tik su padažu mėgsta ir iškart nusivilia, o paskui pavalgę sako, kad skanu ir be jo. Bandome juos taip supažindinti su tikru skoniu“, – sako raseiniškė.
Produktus naudoja tik itališkus
Beveik visus produktus jie vežasi iš Italijos, nes net nedidelius pokyčius klientai esą iškart pastebi.
„Perkame 80-90 proc. produktų iš Italijos, kai ką vietinės įmonės parveža iš Italijos, bet, tarkime, agurkų turite skanesnių Lietuvoje, tai jų nesivežame. Stengiamės, kad produktai būtų kuo geresnės kokybės, ir tikrai žmonės tai vertina ir negaili komplimentų“, – pasakoja Roberto.
Italas priduria, kad miltus, mieles ir net druską jis perka tik itališką.
„Dirbti tokiame vagonėlyje labai sudėtinga, kai lauke karšta ar šalta. Jei miltai bus netinkami, tada tešla per daug iškyla arba išvis neiškyla. Todėl noriu visada turėti tų pačių miltų, kad žinočiau, kaip su jais dirbti“, – sako Roberto.
„Vieną šeštadienį įvyko kuriozas – pasibaigė mielės. Raseiniuose nėra, kur nusipirkti itališkų mielių, tai nuėjome į „Maximą“ nusipirkti paprastų sausų mielių. Paruošėme tešlą, kitą dieną atėjo nuolatiniai klientai, kurie čia valgo dažnai, ir sako: kažkas ne taip su jūsų picomis, padas kažkoks netoks. Iš tikrųjų taip ir buvo vien tik dėl mielių, nes visa kita – tas pats“, – pasakoja Živilė.
Paprastai pirmadieniais ir antradieniais picų vagonėlis „Picasa“ nedirba, šeima vieną dieną ilsisi, kitą važiuoja apsipirkti ir ruošia tešlą trečiadieniui. Tiesa, beveik visada tai daro tik pats Roberto.
„Kartais jis nusiunčia mane pirkti kokių nors daržovių, kritikuoja, kad paėmiau prastų, gal viena žalesnė pusė, todėl niekada neįtinku, pats važiuoja pavartyti ir išsirinkti“, – šypsosi Živilė.
Turi svajonę atidaryti restoranėlį
Verslininkai turi svajonę ateityje atidaryti savo restoranėlį, kuriame ir toliau dirbtų tik dviese.
„Norėtume turėti nedidelį, kad galėtume toliau dviese dirbti. Roberto nori užtikrinti kokybę, ką jis tik pats gali padaryti geriausiai. Jei bus samdomas darbuotojas, galbūt jis viską darytų kitaip, o vyras nori būtent taip, kad niekas nesikeistų, todėl stengiamės viską daryti dviese“, – priduria raseiniškė.
Į Italiją jiedu dabar grįžta tik atostogoms – kartą ar du per metus, nes klientai, kaip sako, iškart pasigenda.
„Man Italija visada patinka, bet daugiau tai mano atostogų kryptis. Visada norėjau gyventi savo mieste, todėl mane traukia į namus“, – šypsosi Živilė.
Roberto čia irgi jaučiasi kaip namie. Puikiai supranta lietuviškai, o ir su klientais, kai žmonos nėra šalia, susišneka.
„Kartais išvažiuoju, tai tada vyrui būna chaoso. Jam tada tenka pačiam gaminti picas ir telefonu pakalbėti, priimti užsakymus. Kai manęs nėra, jis kalba lietuviškai, prie manęs galbūt užsiblokuoja, nes jį taisau ar pakritikuoju“, – juokiasi moteris.
