Emigracija nesustoja, tautos sensta
Lietuvos mieste Panevėžyje vietos laisvojoje ekonominėje zonoje vieniša stovi nauja Norvegijos drabužių gamintojo „Devold“ pastatyta gamykla. Gamykla nepajėgia rasti 40 darbuotojų – tai aštuntadalis visų darbuotojų skaičiaus. Taip yra ne todėl, kad Panevėžio gyventojai yra pernelyg išrankūs, o todėl, jog jų paprasčiausiai lieka vis mažiau ir mažiau. Miesto mero teigimu, Panevėžio mokyklose šiuo metu mokosi maždaug perpus mažiau moksleivių nei prieš dešimtmetį.
Tokie rūpesčiai vis dažniau tampa nesvetimi ir kitoms Centrinės ir Rytų Europos valstybėms, kur gimstamumas yra mažas, o emigracijos rodikliai aukšti. Nuo 2004–ųjų prie ES prisijungusios pokomunistinės valstybės svajojo apie tai, kaip greit pavirs Vokietija ar Didžiąja Britanija. Tačiau nutiko kiek kitaip – daugelis šių šalių gyventojų tiesiog išvyko dirbti į Vokietiją ar Didžiąją Britaniją. Latvijoje darbingo amžiaus žmonių skaičius nuo 2000–ųjų sumažėjo ketvirtadaliu. Trečdalis tų, kurie baigė universitetą nuo 2002 iki 2009 metų, iki 2014–ųjų emigravo. Bulgarijos medicinos studentų apklausos rodo, kad 80–90 procentų jų ketina emigruoti.
Užsienyje dirbančių emigrantų siunčiami pinigai ir infrastruktūrai skiriamos ES lėšos davė naudos, tačiau darbuotojų trūkumas atbaido užsienio investuotojus ir kenkia ekonomikos augimui. Pasak Tarptautinio valiutos fondo (TVF), kai kuriose Rytų Europos valstybėse 1999–2014 metais emigracija kasmetinį BVP augimą sumažino 0,6 – 0,9 procento.
Iki 2030–ųjų Bulgarijoje, Rumunijoje ir kai kuriose Baltijos šalyse vienam žmogui tenkantis BVP gali būti trim ar keturiais procentais mažesnis nei tuo atveju, jei šalis nebūtų patyrusi emigracijos poveikio.
Tokia situacija kelia grėsmę viešiesiems finansams. Didžiausias rūpestis yra apie pusę socialinio sektoriaus išlaidų Rytų Europoje sudarančios pensijos. 2013–aisiais Latvijoje kiekvienam vyresniam nei 65 metų amžiaus žmogui teko 3,3 darbingo amžiaus suaugusiųjų – panašiai, kaip ir Didžiojoje Britanijoje bei Prancūzijoje. Numatoma, kad 2030–aisiais šis skaičius gali vos viršyti du, o Didžioji Britanija ir Prancūzija tokio lygmens nepasieks iki 2060–ųjų.
Šalys didina pensinį amžių (išskyrus Lenkiją, kuri neatsargiai pensinį amžių mažina). Išmokos jau dabar yra negausios, tad nelabai yra ką apkarpyti. Socialinėms išmokoms skiriamos lėšos Bulgarijoje, Rumunijoje ir Baltijos šalyse sudaro apytikriai pusę turtingesnėse Europos šalyse skiriamų lėšų.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas dr. Boguslavas Gruževskis DELFI teigė, kad šios prognozės – ne iš piršto laužtos. Emigracija, mažėjantis gimstamumas ir žmonių senėjimas persekioja ne tik Lietuvą, bet ir kitas aplinkines šalis. Tad pavojus realus, tačiau tuo pačiu egzistuoja ir problemos sprendimo būdai, kurie prognozes gali pakeisti.
„Alytuje, Panevėžyje, Šiauliuose, kituose regionuose ilgesnį laiką buvo jaučiamas tam tikras darbuotojų perteklius. Įmonių raida buvo šiek tiek sustojusi. Bet jau nuo 2014–2015 metų šitie regionai po truputį atsigavo. Pradėjo jaustis kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Ypač reikia atkreipti dėmesį į Panevėžio regioną, kur nekilnojamojo turto (NT) kainos šiemet faktiškai augo sparčiausiai. Aišku, jos žemesnės nei sostinėje ar Klaipėdoje, bet pagal prieaugį galima spręsti, kad patrauklumas šitos teritorijos didėja. Aišku, kad darbo rinkoje padėtis ateityje gali būti dar labiau įtempta, kadangi iki 2015 metų surasti ten gerą apmokamą ir kvalifikuotą darbą buvo sunkiau. O dabar jau trūksta tinkamos darbo jėgos“, – komentuoja B. Gruževskis.
Reemigracija ar automatizacija?
Nepajėgdamos įtikinti žmonių neišvykti, vyriausybės bando prisivilioti jau išvykusius. Tam įkvepia sėkmingi Airijos ir Pietų Korėjos pastangų pavyzdžiai.
Panevėžio laisvosios ekonomikos zonos projektų vadovas Daumantas Šimėnas už savo grįžimą į tėvynę iš Didžiosios Britanijos dėkingas šalyje įgyvendinamai programai „Kurk Lietuvai“. Ši programa sujungia užsienyje gyvenusius jaunus išsilavinusius profesionalus ir valstybinio sektoriaus darbus. Jau turint tėvynėje laukiantį darbą apsispręsti grįžti tampa gerokai lengviau, teigia D. Šimėnas. Be to, jis pabrėžia, kad „namai yra namai“.
Visgi abejotina, ar tokios pastangos gali pakeisti dabartines tendencijas. „Kurk Lietuvai“ nuo savo įsikūrimo prieš šešerius metus padėjo sugrąžinti namo gerokai daugiau nei šimtą žmonių, teigia programos įkūrėja Milda Dargužaitė, kuri dėl darbo Lietuvos valstybiniame sektoriuje atsisakė karjeros JAV investiciniame banke ir ėmėsi šios iniciatyvos. Tarp sugrįžusiųjų yra Seimo narys, mero pavaduotojas ir keletas premjero patarėjų. Visgi gerokai sudėtingiau susigrąžinti gydytojus ir inžinierius. Tyrimai parodė, kad reikiamų įgūdžių turinčius darbuotojus iš Rytų Europos išvykti į užsienį pirmiausia skatina tokie dalykai kaip institucijų, pavyzdžiui, mokyklų, kokybė. Palankesnės socialinės išmokos svarbesnės nekvalifikuotiems migrantams. Grįžtamosios migracijos duomenys yra riboti, tačiau TVF ataskaita rodo, kad tokios migracijos skaičiai yra išties kuklūs – kai kuriose valstybėse sugrįžta vos penki procentai išvykusiųjų.
Įmonės ima prisitaikyti prie darbo jėgos trūkumo. Bulgarijoje vykusioje verslo konferencijoje darbdaviai tvirtino turintys nuolat didinti atlyginimus, kad prisiviliotų darbuotojų. Bulgarijoje ir Baltijos šalyse per pastaruosius penkerius metus atlyginimai augo greičiau nei darbo našumas. Dėl šios tendencijos šalys tampa nebe tokios konkurencingos eksporto rinkose.
„Devold“ gamykloje daugelis rankomis atliekamų darbų, pavyzdžiui, žieminiams švarkams ir megztiniams skirtų medžiagų sukirpimas, dabar perleisti mašinoms.
Tačiau B. Gruževskio nuomone, nors automatizacija reikalinga, bet greitai jos įgyvendinti nepavyks. „Jeigu darbdaviui dabar reikia darbuotojų, tai jam negalima sakyti, kad tu dabar automatizuok savo verslą. Tai būtų nesąžininga. Jeigu darbdaviui šiandien reikia darbo jėgos, tai reikia mąstyti, kaip padėti. Pirmiausia tai gali turėti įtakos Vyriausybės politika didinant apskričių patrauklumą per lengvatas įsigyjant būstą, gaunant paskolą. Antra, reikėtų aktyvesnio bendradarbiavimo su teritorinėmis darbo biržomis. Pavyzdžiui, teritorinės darbo biržos galėtų kooperuotis ir padėti Panevėžio regionui, jį aprūpinti darbo jėga. Ir tuo pačiu svarbus trečias žingsnis – darbuotojų pavėžėjimo subsidijavimas, taip mažinant kaštus darbdaviams, bet padidinant galimybę pasiekti tinkamus darbo išteklius“, – sako B. Gruževskis.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, profesoriaus nuomone, vis tiek prireiks automatizacijos, nes darbingo amžiaus žmonių mažės ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje.
„Taip pat reikės daugiau nuotolinių darbo vietų, kad darbdavys nebūtų surištas su savo lokalinės regioninės darbo rinkos apribojimais. Tikrai ateityje, manau, daugelis darbdavių ta kryptimi ir eis, bet šiame trumpame laikotarpyje, apie 2–3 metus, labiau atskiri sėkmingi verslai gali susidurti su tam tikromis problemomis“, – sako jis.
Padėtų imigracija
Kai kurios šalys atsigręžia į kitą galimą sprendimą – imigrantus iš vargingesnių kaimyninių valstybių. Atvykėlių iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos dėka Estijos gyventojų skaičius 2016–aisiais augo antrus metus iš eilės. Iki tol nuo 1990–ųjų šis skaičius buvo stabilus. Tačiau imigracija gali ir nekompensuoti protų nutekėjimo. Beveik visi keturi šimtai tūkstančių ukrainiečių, 2015 metais Lenkijoje gavusių leidimus gyventi, dirba žemės ūkio, statybų srityse ar kaip pagalbiniai darbuotojai namų ūkiuose. O štai Lenkijos imigrantų padėtis kiek kitokia – beveik 30 procentų jų turi aukštąjį išsilavinimą.
Paliekantiems Rytų Europą laisvė gyventi ir dirbti ten, kur gali pasirinkti pats, yra didžiausia palaima. Tačiau jų paliktos šalys, kuriose jie užaugo, susiduria su sudėtingu iššūkiu. Jos privalo arba išmokti pritraukti naujų darbuotojų ir juos išlaikyti, arba nusiteikti ekonomikos nuosmukiui.
„Mano nuomone, tai bus ilgalaikė tendencija. Kadangi iš vienos pusės turime ekonominį augimą, o taip pat ir darbo užmokestis auga. Didėja investicinis patrauklumas ir darbo rinkos patrauklumas. Tad žmonės mažiau skatinami išvykti. Antra, po truputį daugiau grįžtą dėl „Brexit“ ir įvairiausių nelabai palankių migrantams judėjimų, kokie vyksta Vokietijoje ar Prancūzijoje. Tai įtampos, kurios neskatina išvykti mūsų žmonių į kažkokią nežinomybę. Trečia, atvykstantys imigrantai, pirmiausia iš trečiųjų šalių – Ukrainos ir Baltarusijos.
Matosi teigiamos tendencijos, jie noriai atvyksta pas mus, bet reikia kalbėti apie kokybę. Pirmiausia, kad kovotume su išnaudojimu ir būtų užtikrintos darbo sąlygos ir, kad labiau valdytume tų žmonių atvykimą: ne kad kažkas atvažiavo, kažką surado. Reikia daug drąsiau ir atsakingiau institucionalizuoti, kad Ukrainoje dirbtų Lietuvos atstovai, kurie ieškotų tokių profesijų žmonių, kurių reikia. Taip pat reikėtų imti jaunimą iš Ukrainos ir ruošti pas mus, su sąlyga, kad jie čia tris metus atidirbtų. Tada dar labiau galėtume formuoti migrantus pagal savo darbo rinkos poreikius. Po to tie žmonės galėtų grįžti į Ukrainą plėtoti tą sritį ir veiklas“, – pamąstymais dalinasi B. Gruževskis.
