– Kodėl 2023-iuosius vadinate lūžio metais?
– Yra dvi priežastys, kodėl būtent 2023-ieji yra svarbūs. Dabar nusiimu investuotojo kepurę ir užsidedu samdomo darbuotojo kepurę, kuris, pasirodo, trečdalį gyvenimo dirba veltui.
Iš kur susidaro tokia situacija? Vakarų pasaulyje valstybės nemoka išgyventi vien iš surinktų mokesčių, todėl, atsitikus krizei, politikai bėga pas bankininkus prašyti pinigų, tie prispausdina pinigų ir jais sprendžiamos problemos. Tai sukuria infliaciją.
Antroji priežastis, kodėl šiandieną vadinu lūžio metais, yra ta, kad su pagreičiu besivystančių technologijų, robotų, robotizacijos, kompiuterių, dirbtinio intelekto, pigios energijos dėka pasaulis sugeba pagaminti vis daugiau gerovės. Liūdna ironija, kad žmogaus vidutinis uždarbis, atsižvelgiant į infliaciją, pastaruosius 50 metų yra konstanta. Nors gerovės gaminama kur kas daugiau.
Iki 1972 metų, kai doleris buvo atsietas nuo aukso standarto, ši kreivė buvo tobulai lygi: kiek didėjo gamybos našumas, tiek didėjo ir grąža į kapitalą, ir valandiniai atlyginimai. Šiuo metu visas prieaugis atitenka investuotojams (ir valstybėms) ir nulis prieaugio atitenka dirbantiems žmonėms.
O nuo šių metų prasidės dar kitokia realybė, nes ateina dirbtinio intelekto banga. Vis daugiau ekspertų pasisako, kad po 10 ar 50 metų žmogus ekonomikai bus nebereikalingas, nes kur kas daugiau, geriau, pigiau, patikimiau padaro robotas su dirbtiniu intelektu. Tada grąža į rankinį darbą bus nulinė, o grąža į kapitalą – begalinė. Kitaip tariant, visa grąža, gerovė atitenka turintiems nuosavybės teisę, t. y. kapitalą, investicijų.
Va taip atrodo 2023 metų lūžio taškas. Iki 1972 m. žinojau, kad investuodamas į žinias gausiu proporcingą grąžą, nuo 1972 iki 2023 m. žinojau, kad nors kažkiek gausiu už savo kvalifikaciją ir rankomis atliekamą darbą, teikiamas paslaugas. Lūžis nuo 2023 m. – nė kiek negausiu už savo darbą.
Aš sutirštinu, bet to, apie ką kalbu, lūžio taškas ir katalizatorius yra 2023 metai. Nes dirbtinis intelektas yra paskutinė sudedamoji dalis, kuri visiškai naikina kūrybiškumo, intelekto ir paties žmogaus poreikį ir sudaro prielaidas, kad ateis ekonomika su 100 proc. grąža į investicijas ir 0 % grąžos į darbą.
Taip išeina, kad valstybės vis labiau skriaudžia dirbančius žmones. Iki pandemijos skriausdavo 2 proc. per metus, o dabar jau kalbame apie 8–10 % kainų pakilimą per metus. Jeigu iš manęs kasmet atima dešimtadalį to, ką turiu, tai mano uždirbtų pinigų vertė nuolat mažėja. Esant tokiai situacijai, investicijos yra vos ne vienintelis gynybos būdas nuo valstybės.
Pavyzdžiui, jei investuoji į „Coca-Cola“ (gerai, kad šiais laikais kapitalas yra demokratizuotas – bet koks žmogus gali nueiti į banką, nusipirkti akcijų ir tapti kapitalistu), nelabai svarbu, kokia bus infliacija, nes buteliukas šio gėrimo kainuos ne 10 centų, o dolerį, įmonės pelnas bus ne 1 milijonas, o 10 milijonų. Investuoti pinigai ilguoju laikotarpiu yra atsparūs infliacijai. Ilgieji laikotarpiai vis trumpėja. Pavyzdžiui, per paskutinę COVID-19 krizę akcijų ciklas prasisuko per 1,5 metų, o anksčiau ciklai būdavo 10 metų ir ilgesni.
Taigi, investavimas daro mane iš dirbančiojo kapitalistu, nes visa grąža būsimojoje ekonomikoje vyks išimtinai per nuosavybės teises. 2023-ieji yra tas lūžio taškas.
– Tai, ką sakote, aktualu daugumai žurnalo INVESTUOK skaitytojų...
– Apie 10 proc. dirbančių žmonių galėčiau pavadinti besidominčiais investavimu. Prieš 3–5 metus investavimas buvo savotiška prabanga, o dabartinėmis aplinkybėmis pagrindinis finansinis raštingumas (kokios yra turto klasės, finansinės priemonės, kas yra prieaugis, grąža, palūkanos, sudėtinės palūkanos) turi būti privalomas visiems, kaip vairuotojo teisės.
Jeigu elgiuosi kaip vidutinis – tiesiog dirbu, taupau atlyginimą, dedu į banko indėlius ir neinvestuoju, tai trečdalį savo uždirbtų pinigų atiduodu pasidalinti valstybei ir kapitalistams. Jei žmogus vidutiniškai dirba 30–50 metų, man būtų gaila 10–15 metų dirbti visiškai veltui.
Todėl kiekvienam verta investuoti į finansines žinias.
– Kur investuoti smulkiajam? Kaip manote, kodėl dar ne dauguma žmonių supranta finansinių žinių vertę?
– Kad ir ką sakytų logika, elgiamės taip, kaip mums sako tėvai, o jie pripratę prie paprastos doktrinos: investuok į universitetą, žinias, gausi gerai apmokamą darbą, save išlaikysi, susitaupysi, gyvensi gerą gyvenimą. Prieš šimtą metų, kol edukacija pasidarė didelis atlyginimo modifikatorius, buvo dar kitaip – eik ir dirbk. Gyvenimo inercija yra be galo stipri.
Akcentuoju, kad pagrindinės finansinio raštingumo žinios yra būtinybė, nes matau daug pastangų gaudyti epizodines žinutes: „Girdėjau, kad ta įmonė gera – investuoju.“ Čia lyg dirbti fizikos srityje nesimokius matematikos pagrindų.
Be pagrindinio finansinio raštingumo itin pavojinga ką nors daryti praktiškai. Be žmogaus žinojimo yra dar ir kita – reguliacinė pusė. Mat po 2008 m. krizės valdžiai labai nepatiko, kad buvo nuskriausta daug investuotojų, ir atsirado perteklinis reguliavimas, finansinėms institucijoms užkrauta prievolė ypač kruopščiai tikrinti investuotojus. Lietuvoje patikrinti vieną investuotoją kainuoja apie 250 eurų. Dėl to finansinės institucijos (ne tik Lietuvoje) pasakė: mes su smulkiukais nedirbsime, nes priimti 100 eurų investicijų, o išleisti 250 eurų – minusinė matematika. Lietuvoje visi investuotojai iki 100 tūkst. eurų sumos yra nuostolingi. Nors valstybės siekis buvo „apsaugokime investuotojus nuo tos betvarkės, kuri dėjosi iki finansų krizės“, de facto visi smulkūs investuotojai buvo atjungti.
Jeigu taip būtų medicinos sistemoje, tai reikštų: jeigu tu nesergi liga, kurios vertė mūsų klinikai mažesnė nei 100 tūkst. eurų už sudėtingą operaciją, tai tu mums ne klientas. Žiauru. Lieka tik 2 proc. žmonių, kurie nėra smulkieji investuotojai.
– Kokie variantai likę mažesniems nei 100 tūkst. eurų investuotojams?
– Jie palikti patys sau: šį tą paskaito, pasikliauna draugo nuomone, pasiduoda reklamai. Finansinių priemonių reklamai – kaip vaistinių. Niekas netrukdo nueiti į vaistinę ir nusipirkti piliulių. Klausimas – ar be gydytojo įvertinimo aš drįsiu pats išsirinkti piliulę?
Smulkieji investuotojai dabar užsiima savigyda: piliulių – sočiai, bet daktaras nieko nepatars. Milijardai buvo prarasti dėl kriptovaliutų, nes savęs gydyti palikti žmonės nepajėgūs susigaudyti – daktaras jiems nedirba, jie tik girdi po gabaliuką iš visur.
Savarankiškai investuoti į akcijas skirtų programėlių savininkai privalo skelbti rezultatus, tad tituliniame puslapyje smulkiu šriftu galima rasti skaičių, kad nuo 75 iki 90 proc. žmonių praranda pinigus. Todėl pačiam eiti į vaistinę pirkti tablečių galima, gal netgi atspėsi, bet rizika tokia didelė.
– Todėl dauguma lietuvių perka butus nuomai...
– Yra net toks anekdotas: lietuviai, kurie nesupranta finansų, investuoja į nekilnojamąjį turtą (geriau negu nieko), o lietuviai, kurie supranta finansus, investuoja į fondus, kurie investuoja į nekilnojamąjį turtą. Tai dar kiek geriau, nes centralizuotai valdomas fondas gauna geresnę grąžą, nei pirktum savarankiškai. Nors aš pats neinvestuoju į NT, man nepatinka ši turto klasė.
– Kuo jums nepatinka NT kaip turto klasė?
– Paprasta matematika: investicinė grąža iš NT yra ypač maža. Skaičiuodami grąžą žmonės dažnai neįvertina savo skiriamo laiko, prastovų, amortizacijos, kas 10 metų reikalingo kapitalinio remonto. Jei paimtume skelbimus ir pažiūrėtume vidutinę butų pirkimo ir nuomos kainą, tai grąža išeitų vos 5 proc., dažniau – 3 proc. Tai tarsi šiek tiek lėčiau prarasti pinigus. Kai nusiperki pigiai, bet įdedi daug savo laiko, tai ne investicija, o darbas butui. Investicija yra tada, kai dirba tik pinigai, o ne tu.
Galima palyginti: jeigu nieko neišmanantis žmogus nueina į banką ir nusiperka „NASDAQ ETF“ arba „Dow Jones“ fondo vienetų (jie yra gana universali piliulė, kaip paracetamolis), tai „Dow Jones“ per ilgą laikotarpį (50 metų) generuos 11 proc. metinių palūkanų, „NASDAQ ETF“ – 14 proc. metinių. 3 ir 14 proc. – man tai atrodo didelis atotrūkis.
Technologinio matymo pranašumai
– Žurnalo „Investuok“ skaitytojams visada įdomu investuotojo portfelis, tiek asmeninis, tiek išorinis – Jūsų klientų. Ar viską investuojate į technologijų sektorių?
– 2003 m., kai pradėjau valdyti asmenines investicijas, man pasidarė aišku, kad technologijos yra kitokia sritis negu klasikinė pramonė ir ekonomika. Problema ta, kad visi bankų portfeliai buvo sudaromi remiantis įmonių pelno ir nuostolių ataskaitomis. Taip tinka matuoti klasikinius verslus, bet visai netinka technologijų sektoriui, kur nuostolinga įmonė gali turėti daug didesnę vertę nei pelninga klasikinė įmonė.
Supratau, kad grąžos yra kur kas aukštesnės technologijų sektoriuje. Tai įrodo ir paprastas faktas, kad NASDAQ (technologijos) aplenkia „Dow Jones“ (klasikinė pramonė) indeksą. Kadangi aš gyvenu paniręs į technologijas, jas suprantu.
Beje, 2007–2008 m. buvau įsitraukęs į ginčą su banku, valdžiusiu mano technologijų portfelį. Tada jau buvo atsiradęs „iPhone“, bet skandinaviškame fonde didelę dalį sudarė „Nokios“ akcijos, nes tai buvo prekės ženklas vunderkindas. O technologijų pasaulyje ši įmonė jau buvo vadinama lavonu be galvos, nes mygtukiniai telefonai jau neturėjo ateities. 100 % programuotojų, platformų kūrėjų ir kitų orientavosi į išmaniuosius telefonus.
Taigi, technologiškai mes jau matėme ryškų atotrūkį, tačiau „Nokios“ akcijų kainos kreivė nukrito tik po metų. Tada bankui sakiau, jog negaliu toleruoti, kad mano pinigai yra fonde, kurio didelę dalį sudaro nuodai (taip technologai vadino „Nokios“ akcijas). Ginčas su banku baigėsi tuo, kad visas investicijas į technologijas išsiėmiau ir investavau savarankiškai.
Turėjau jau 10 metų privačios portfelio valdymo patirties, kai 2018 m. gimė idėja įkurti fondą, nes kai valdai savo portfelį, nesunku valdyti dar papildomą milijoną, milijardą ar 100 milijardų. Mano įkurtas viešasis fondas yra simetrija to, ką darau su savo investicijomis.
Tuo metu finansų valdytojų klasika buvo didžiąją dalį technologijų fondo portfelio kreipti į FAANG („Facebook“, „Amazon“, „Apple“, „Netflix“ ir „Google“). Čia man patiko visos įmonės, išskyrus „Netflix“, nes vienintelis jų verslo modelis buvo video turinys ir aš nemačiau fundamentalios ateities – žmogus negali žiūrėti 100 filmų per dieną ir už tiek mokėti.
Priešingai nei, pavyzdžiui, „Google“, kurie turi beprotiškai didelį debesijos verslą, reklamą, dirbtinį intelektą – neribotos erdvės plėstis. Todėl savo portfelyje „Netflix“ pakeičiau į „Nvidią“. Nors tuo metu „Nvidios“ grafinės kortos buvo žinomos tik nišinei auditorijai, bet buvo sakančių, kad bitkoinas plėsis, o jam reikalingos „Nvidios“ kortos. Be to, technologijų pasaulis kalbėjo, kad jeigu kada ateis machine learning ir dirbtinis intelektas, tai tik per video kortų čipus. Dabar jau tai nebe niša, o visi mes.
Per pandemiją mes daug žmonių padarėme laimingų (pandemija vėl parodė, kaip skiriasi finansinis ir technologinis požiūris). Prasidėjus COVID-19, finansų rinkos su panika krito žemyn, o technologijų lygmenyje, įvedus karantiną, srautas (t. y. viskas, ką žmonės veikia internete) padidėjo 7 kartus, viskas susiveda į „Google“, „Microsoft“ ar „Amazone“ debesis. Pelno ir nuostolių ataskaitose šis sprogimas atsirado tik po pusmečio.
Taigi, mes turime tą matomumo langą žiūrėti į esmę, o ne į uždarbį, kuris buhalterinėse knygose atsispindi tik po pusės metų. Todėl galime greitai priimti sprendimus ir daryti korekcijas. Į technologijas reikia žiūrėti technologiškai, o ne finansiškai.
– Kaip atrodo „gyvenimas technologijose“? Į ką fokusuojatės „Nextury Technology“ fonde?
– Į didžiąsias pasaulio korporacijas, kurios turi strateginių erdvių labai stipriai plėstis.
Diversifikacijos esmė – nelaikyk kiaušinių viename krepšelyje. Investuoti į vieną atskirą įmonę – rizikinga. Prieš keletą metų Lietuvoje analizavau skaitmeninės reklamos sektorių – pusė visų reklaminių pinigų Lietuvoje nusėda „Google“ ir „Facebook“. Kai investuoji į abi, tai jau investuoji ne į įmonę, o į sektorių, ir tau nebesvarbu, kuri padarys geresnį sprendimą, nes vis tiek išloštum. Tikimybė, kad visas sektorius praloš, ypač maža.
Pavyzdžiui, kad dirbtinis intelektas po 10 metų uždirbs 10 kartų daugiau pinigų negu dabar arba kad automobiliai be vairuotojų užplūs gatves po 10 ar kažkiek metų, yra gana saugios prielaidos. Tad, įtraukus visas 10 įmonių iš šio sektoriaus, belieka laukti sėkmės, nes jeigu viena pralaimės, jos vietą užims kita. Tikimybė, kad vienu metu pralaimės visos 10 įmonių ir dar sektorius, yra iš esmės nulinė.
Visų investuotojų patirtis rodo, kad investavimas į sektorių pagerina rezultatus, nes atsikratai nežinomybės, atsitiktinių faktorių.
– 80 proc. jūsų asmeninio portfelio taip pat sudaro technologijos?
– Taip. Man nerūpi trumpalaikis rezultatas. Atskiriu, kiek reikia pinigų pragyvenimui, ir investuoju ilgam laikotarpiui. Pasirūpinu, kad man jokiomis aplinkybėmis nereiktų išsitraukti pinigų iš investicijos anksčiau laiko, tada ramiai reaguoju į rinkos svyravimus. Tai labai svarbu, nes dažnas investuotojas sako „šiuo metu nereikia, turiu grynųjų perteklių, tai kol kas investuosiu“. Toks dažnas scenarijus šiemet nužudė nemažai investicijų. Pasikeitė bazinė aplinka, pavyzdžiui, bankui reikia mokėti ne 2000, o jau 7000 eurų palūkanų, ir žmogus yra priverstas ištraukti investicijas (kitaip praras butą ar namą) joms nukritus 30 ar 50 proc.
Į technologijas investuoju, nes mane jos „veža“ ir čia yra didžiausia grąža. Per 5 metus mes daugiau nei padvigubinome portfelio rezultatus.
– Kaip paaiškinate tokius aukštus rezultatus?
– Vienas iš paaiškinimų toks, kad, pavyzdžiui, NASDAQ fondas apima 100 įmonių. Tiek daug sumaišęs, gauni vidutinio skonio multivitaminų sultis – tiesiog bus vidurkis. Į „Nextury“ fondus neįtraukiame daugiau kaip 20 įmonių akcijų, bet jas labai kruopščiai atrenkame – orientuojamės į turinčias potencialą augti 1000 kartų.
– Vis paminite, kad pats gyvenate technologijose. Kaip tai atrodo kasdienybėje?
– Kasdien naudojuosi dirbtiniu intelektu ir „Metaverse“. Negaliu sau leisti investuoti, jeigu pats tame negyvenu, neišbandau. Kasdien su „Metaverse“ atrandu daug įdomaus: kad ir sportuodamas galiu bėgioti Tibeto viršūnėse arba, kadangi esu bokso mėgėjas, galiu boksuotis ir neskaudžiai gauti į galvą, kaip kartais būna ir tikrame gyvenime. Jau apie metus naudojuosi „Facebook Oculus Pro“ virtualiosios realybės akiniais. Manau, po metų „Metaverse“ bus masiška. Tik tada, kai kasdien tame gyveni, gali imti suprasti – „Facebook“ ar „Apple“ laimės.
Kasdien fiziškai po valandą užsiimu dirbtinio intelekto programavimu, kad suprasčiau, kas tai yra. Naudoju „Microsoft GitHub Copilot“, dirbtinis intelektas kaip šešėlis seka, ką programuoju, ir man sufleruoja. Pavyzdžiui, noriu įsigilinti į naujausias viešojo kalbėjimo tendencijas, tad dirbtinis intelektas atrenka knygas, padaro jų sintezę, jas įgarsina, aš bėgiodamas per 1,5 val. išklausau tai, ką reiktų skaityti 10 knygų.
Kasdien čiupinėju technologijų naujoves, verdu tame, bendrauju su bendruomene, skaitau tinklaraščius. Didžiausias investuotojo iššūkis yra atspėti metą prieš pat bangą. Kaip mes 2018 m. atpažinome kylančią „Nvidios“ bangą, dabar ateina dirbtinio intelekto banga. Iš visų žaidėjų dabar man labiausiai patinka „Microsoft“. Visa vertė, kurią sukurs už „ChatGPT“ stovinti kompanija „Open AI“, atiteks į ją investavusiai „Microsoft“. Dar prieš 3 metus „Microsoft“ laikėme dinozauru, kaip „Intel“ ar HP, bet atėjo naujas vadovas ir nauja banga.
– Viskas greitėja, auga – kaip jūs palaikote balansą savo gyvenime?
– Radau taiką ir prasmę žodyje „našumas“. Tą patį galima padaryti per 10 valandų ar 10 minučių. Man patinka veikti maksimaliai produktyviai išleidžiant mažiausiai laiko. Netikiu darboholizmu ir ilgomis darbo valandomis. Dirbu ne daugiau kaip 8 val. per dieną, jokių darbų savaitgaliais. Grąža į darbo valandas yra ribota 24 val., o grąža į našumą – neribota.
Su dirbtinio intelekto pagalba našumą galima padidinti 1000 kartų. Pavyzdžiui, kai rengdavau pristatymą renginiui prieš metus, savaitę bendraudavau su grafikos dizaineriu, o dabar naudojuosi instrumentu „Midjourney“, kuris lygiagrečiai rašomam tekstui kuria paveiksliukus – grafiką, animaciją, vaizdo įrašus. Viskam susintetinti užtrunka minutę, nors anksčiau tam prireikdavo savaitės.
Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK“.
Gruodžio mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:
- Viršelio tema – kas valdo dirbtinio intelekto rinką? Kas čia tie, kurie iš DI proveržio uždirbs daugiausiai? Aiškinamės kokios įmonės lyderiauja šioje begalinio perspektyvumo srityje ir kuo investuotojams vertėtų pasidomėti rimčiau.
- Aktualija: centriniai bankai sako „stop“ – atrodo, kad griežtinimui pagaliau atėjo pabaiga.
- Vertybinių popierių biržos rubrikoje – auksinis Baltijos biržų penketukas – kurios Baltijos biržos akcijos šiemet investuotojams sugeneravo didžiausią grąžą ir kas lėmė tokį akcijų brangimą.
- Sutelktinis finansavimas: apie tai, ką reiškia išlindę vėlavimai, kiek tai grėsminga ir ką galvoti investuotojams.
- NT rubrikoje – apie tai, kad investuotojai į NT niekur nedingo – interviu su praktikais, kur jie šiuo metu žvalgosi, kur investuoja ir kokias perspektyvias kryptis įžvelgia. Atskiras kampas, kituose straipsniuose, ne tik apie įsigijimą, bet ir apie pardavimą – kaip esamoje aplinkoje parduoti gaunant tinkamą kainą? Na ir žinoma nuomos klausimai – šį kartą pasvarstymai apie tai, kaip investuotojai gali pasinaudoti išperkamosios nuomos produktais.
- Požiūryje kalbiname investicijų senbuvį Andrių Barštį – apie jo beveik 30 metų trunkančių investicinių kelionių aukščiausius ir žemiausius momentus, per laiką nugludintas įžvalgas ir išminties paieškas.
- Pasaulio žvaigždės – nagrinėjame kaip III ketvirtį savo investicinius portfelius keitė garsiausi pasaulio investuotojai, bandome suprasti kodėl ir ką gal būt galima prisitaikyti sau.
- Kriptopasaulyje – apie labai laukiamą JAV vertybinių popierių komisijos leidimą paleisti pirmuosius „tikrus“ kriptoturto ETF ir padaryti juos prieinamus mažmeniniams investuotojams. Kas pasikeis?
- Įžvalgose – visa esmė apie pensijas ir pensijų fondus – kiek, kodėl ir kokie rezultatai.
- Ir dar daug kitų temų: interviu, komentarai, patarimai, įžvalgos, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, kripto apžvalgos ir tai, ką vasarą viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.
Daugiau informacijos: www.investuok.eu
