Keli darbuotojai tvirtino, kad konfliktų su darbdaviais būdavo visada, tačiau neseniai jie perkopė piką. Jie pasidalino bendroje kavinės darbuotojų feisbuko grupėje vieno iš savininkų pasidalintu ilgu laišku, kur darbuotojai spaudžiami trauktis.
„Panašu, kad priėjome prie to, kad atsiras vidaus taisyklės ir ribojimai/draudimai, už kurių kiekvieną – eis papeikimas, grafikai nebus derinami pagal darbuotojų galimybes, o dirbs tie, kas gali dirbti pagal mūsų grafikus. Nes kai kuriems žmonėms reikia to, jie jaučia pilnatvę, kada nesiskaitoma su jais, nes jeigu esi geras, esi durnas ir kažkoks nevykęs, that's the rule. Tai pabandome kitaip.
Jeigu jūs laukiate, kada rasime priežastį jus išmesti, bet patikėkite, tada grius reputacija, o dar viena pamoka, kad reputacija yra svarbiau už bet ką, o ne patys išeinat, tai permąstykite, visada galime rasti kompromisą“, – rašė vienas savininkų Domas Ivonis (kalba netaisyta).
Tačiau kompromiso, kaip teigia darbuotojai, rasti nepavyko, nes bandžius pasikalbėti, tebuvo atkirsta, kad nėra čia kalbėti ir į jokias kalbas nebuvo einama.
Įsiūtį sukėlė kliento atsiliepimas
Darbuotojų teigimu, darbdavių įsiūtį galėjo sukelti gautas lankytojo atsiliepimas su tokiu tekstu: „Sveiki, nenoriu rašyti viešo blogo įvertinimo, nes labai mėgstu jūsų kavą, tačiau pastebiu, jog Čiurlionio g. Taste Map, dirbančiam iki 20 val. šįvakar aparatas jau išjungtas 19:49, tad vakare kavos nebegavau. Pirmas toks vėlyvas kartas, deja, nesmagus“.
Į DELFI kreipęsi darbuotojai tikino suprantantys, kad jie patys nėra šventi ir pasitaiko klaidų, tačiau toks darbdavių elgesys nėra normalus, tuo labiau, kad ne pirmą kartą sulaukia kandžių replikų.
„Geri santykiai iš darbdavių pusės labai greit pasikeisdavo vien dėl vieno neigiamo kavinės įvertinimo, kuomet panašiais, tik trumpesniais laiškais nei šis mums būdavo moralizuojama apie tai, ar mes suprantame, kur dirbame, kiek čia daug darbo į viską įdėta, kaip jie dviese viską sukūrė, o mes nieko nevertiname, negerbiame ir panašiai, nors tai būdavo tik vienas blogas įvertinimas iš maždaug dviejų šimtų gerų, kuriuose teigiamai vertinama ne tik kava, bet ir puikus aptarnavimas ir visi kiti dalykai, bet į tai nebuvo atsižvelgiama.
Po tokių incidentų jiems būdavo normalu kurį laiką tiesiog ignoruoti ir nesikalbėti su tuo metu dirbusiais žmonėmis.
Ji taip pat teigė, kad kartais darbdaviai surengdavo privalomą susirinkimą, pavyzdžiui,sekmadienį, apie jį perspėję tik penktadienio vakarą, ir jeigu darbuotojas negalėdavo atvykti, nes būdavo išvykęs į tėviškę ar pan., sulaukdavo pasipiktinimų iš darbdavio, kad dėl to laukia pasekmės.
Būtent tokie incidentai keldavo darbuotojų nepasitenkinimą, jie vis garsiau prabildavo apie tokį elgesį tarpusavyje, o tą išgirdę darbdaviai būdavo itin nepatenkinti.
Tai atsiskleidžia ir savininko D. Ivonio laiške: „Iš anksto labai atsiprašau visų, kurie nuoširdžiai dirba, stengiasi, vertina, kur dirba ir jaučia prasmę tame ar bent jau sąžiningai atlieka visas darbines funkcijas, už kurias yra mokama alga. Ne jums šis postas. O kitiems, jeigu jūs negerbiate mūsų, tai mes negerbsime jūsų.
Mes labai ilgai ir kiekvieną dieną sukame galvą, kaip taip gali būti gyvenime? Toks supuvimas, nepagarba, arogancija, nesiskaitymas nei su kolegomis, nes su žmonėmis, kurie „atseit“ yra tavo darbdaviai, nei su klientais, ir gaunasi atvirkščiai, kad „jie – Ieva ir Domas“ yra darbuotojai, o kas kas yra direktoriai. <...>
Normalūs ir geri vadovai nesiskaito su žmonėmis, jiems jie yra įrankis pinigams kurti. O mes darome visokius throwdownus su prizais į koncertus, dovanom, visokius team buildingus, vakarienes, papildomas veiklas, cuppingus, už kuriuos patys ir turime padėkoti, nes mat atėję patenkinote mūsų „socializacijos“ poreikį, nes mes neturime ką veikti<...>.
Dengiame dalyvavimus čempionatuose, tarsi mums iš jų būtų kokia nors nauda ir tarsi mes patys neturėtume visų titulų, dėl kurių yra kovojama, vežamės geriausias kavas, kavinėse stovi geriausia/ naujausia įranga, su kuria lengva ir ergonomiška dirbti, o kai kas turėdamas galimybę dirbti su tokia įranga elementariai užmiršta tobulėti ir tampa savaime kietu ir viską žinančiu, jau ir žiūrėk kiti darbuotojai nauji per lėtai dirba, „nemoka dirbti, nes pats/pati atėjo labai viską mokėdamas“ <...> (kalba netaisyta).“
Darbuotojai teigė nusprendę paviešinti situaciją, nes, anot jų, tai geriausia priemonė, kad jie suprastų, jog šitaip elgtis su darbuotojai negalima, o tie, kurie norės darbintis, žinotų, kokio darbdavių elgesio galima tikėtis.
Teigė, kad nespaudė išeiti, o laišku didžiuojasi
Susisiekus su Domu Ivoniu jis neslėpė nuostabos: „Man šokas, kad darbuotojai taip elgiasi, kai dirba virš metų ir visas išeitines algas, priedus ir pan. gauna. Iš esmės ši situacija susiklostė dėl to, kad žmonės nėra normaliai aptarnaujami darbo laiku.
Ir niekas neverčia išeiti tų darbuotojų, bet natūralu, kad kada žmogus neaptarnauja atėjusio žmogaus, nedaro jam kavos, kas yra mūsų specifika ir kas labai svarbu mūsų reputacijai, kyla konfliktas.
Bet čia yra asmeniniai dalykai, jeigu darbuotojai nori viešinti tai, galima paviešinti ir kitus dalykus tada, bet esmė, kad čia yra mūsų šeimos verslas ir mes patys dirbame, plėšomės, ir jeigu žmonės nenori dirbti – to laiško kontekstas toks ir yra – kad niekas jų nelaiko ir neverčia dirbti.
Mums neužtenka tiesiog atėjimo į darbą, kad būtų funkcijų elementarus atlikimas, nes mes mokame algą ir tikimės, kad jie atliktų savo funkcijas, o ne ateitų į darbą ir atsėdėtų jame“, – kalbėjo jis.
Jis tikino, kad laišką veikiausia parašė dvi ilgiausiai „Taste Map“ dirbusios darbuotojos, jos jau išėjo iš darbo: „Viena darbuotoja neaptarnavo, o nusprendė išeiti dvi, kažkokia grupelė susiformavo. Nei vienas darbuotojas nebuvo verčiamas išeiti, tiesiog buvo pasakyta – kas nenori dirbti, laikytis mūsų vertybių – tiesiog išeina, niekam nebuvo grasinta. Visiems darbuotojams mokami priedai, perkamos kelionės į pasaulio čempionatus ir viskas vyksta mūsų sąskaita, keliami atlyginimai, kas mums nepriklauso. Tai man labai nesmagu girdėti, kad darbuotojai taip elgiasi. Na, ką padarysi, karma sugrįžta kažkada gyvenime. Viena darbuotojų pas mus dirbo vienerius metus ir tris mėnesius, kita – metus ir 8 mėnesius.“
Nors darbuotojai teigė ieškoję kompromiso, tačiau darbdaviai į kalbas nesileido, D. Ivonis kategoriškai tai paneigė: „Čia yra melas, jeigu jūs suprantate. Aš suprantu, kad žurnalistiniame kontekste jums bus naudinga tai parašyti, o mums bet kokiu atveju tai bus reklama, bet čia yra nesąmonės, kad nesileidome į kalbas. Šimtą kartų apie tai su darbuotojais yra kalbėta, galite pakalbėti su mūsų kolektyvu, ir mes tikrai neturime teisintis tiems darbuotojams, kuriems sumokame visas išeitines, kurie mus pastato į tokią padėtį ir paskui keršija rašydami žurnalistams. Tiesiog skaudu“, – sakė jis.
Jis kategoriškai neigė, kad darbuotojai buvo verčiami palikti darbą nenorint mokėti jiems išeitinių.
Be to, jis prašė paviešinti visu nuo pradžios iki galo bendroje darbuotojų grupėje feisbuke pasidalintu juo laišku, nes „juo didžiuojasi“.
Svarbiausia – kaupti įrodymus ir neišeiti iš darbo
Darbo teisės ekspertas, advokatas Nerijus Kasiliauskas, išgirdęs apie situaciją, iškart pateikė vertinimą.
„Kai prašoma išeiti savo noru, atsakymas vienas – neiti savo noru. Nieko čia naujo, daugiau kaip pusė atleidimo atvejų iš darbo būna savo noru visos Lietuvos mastu, čia turbūt tokia Lietuvos tradicija. Paprasčiausia darbdavys nenori mokėti išeitinių išmokų“, – teigė jis.
Anot jo, darbuotojai turėtų kaupti tokius laiškus, raštelius, daryti jų nuotraukas.
„Jeigu paskui darbuotojas bus atleidinėjimas už neva kažkokius tariamus pažeidimus, darbuotojas galės turimus raštelius panaudoti savo gynybai kaip įrodymą teisme, kad iš tikrųjų atleidimo priežastis ne tariami pažeidimai, o tai, kad darbdavys norėjo išvaryti darbuotojus nemokėdamas jam išeitinių išmokų“, – sako jis.
Patarčiau eiti į darbą ir nekreipti dėmesio, įsiskaityti į darbo funkcijas sutartyje ir jas vykdyti. Įstatymais darbdavio ir darbuotojo kultūros ne visada sureguliuosi, tai priklauso nuo abiejų. Nors, aišku, darbo bendravimo kultūroje yra tam tikros ribos, pavyzdžiui, negalima įžeidinėti, seksualiai priekabiauti, diskriminuoti ir t. t. “
N. Kasiliauskas taip pat pažymėjo, kad darbdavys, norėdamas surengti susirinkimą ne darbo metu, apie tai turi pranešti prieš penkias darbo dienas, o pats susirinkimas turėtų būti apmokamas, jei vyksta savaitgalį – dvigubu tarifu.
„Tos papildomos valandos turi būti žymimos, tinkamai įforminamos. Apskritai darbuotojo grafiką galima keisti prieš penkias darbo dienas, išskyrus, nuo darbdavio valios nepriklausančiais atvejais, na, tarkime, jeigu kažkas susirgo ar pan., tada galima prieš 2 dienas keisti. Aišku, iš kitos pusės, galima darbuotoją iš iš vakaro pakviesti, jeigu tas darbuotojas pats sutinka ateiti, o jei nesutinka – jokių sankcijų negali būti taikoma“, – pabrėžė jis.