O didmenininkams skirtuose tinklalapyje galima pamatyti, kiek iš tiesų kainuoja Kinijoje pagaminti drabužiai ir batai.
Pavyzdžiui, viename iš didmenininkams skirtų tinklalapių made-in-china.com moterišką džemperį galima įsigyti už 5 JAV dolerius (apie 14 Lt), moteriška žieminė striukė laisvalaikiui kainuoja 12,5-18,5 dolerius (33-50 Lt).
Panašaus stiliaus vyriška striukė – 18-25 JAV dolerius (50-70 Lt), vyriškas megztinis su odos imitacijos dekoracijomis – 13 dolerių (36 Lt), kitas megztinis – 6,8 doleriai (16 Lt).
Detaliau panaršius vyriškų striukių galima rasti ir už beveik 4 JAV dolerius (11 Lt), ir už 10 JAV dolerių (apie 28 Lt).
Pažvelgus į pasiūlymus batams, guminius moteriškus botus galima nusipirkti už 1,9 dolerio (kiek daugiau nei 5 Lt), drėgmei atsparius aulinius – už 11-12 JAV dolerių (30-33 Lt), prabangiais avikailio žieminiais batais vadinamus aulinukus – už 35 JAV dolerius (apie 100 Lt).
Tiesa, dažnai prie prekių nurodoma, kad yra minimalus užsakymo dydis, kuris gali būti ir 500, ir 2 tūkst. vienetų, prie kai kurių modelių kainos nenurodomos. Norint jas sužinoti, reikia tiesiai kreiptis į gamintoją.
Interneto forumuose galima rasti nemažai klausimų, kaip įsigyti ir kiek kainuoja parsivežti prekes iš Kinijos.
Ne sykį drabužių sau iš Kinijos atsisiuntusi vilnietė Saulė DELFI sakė, kad pirkėjai turėtų būti labai atidūs rinkdamiesi daiktus. Svarbiausia atkreipti dėmesį į kainą ir drabužio dydį.
„Aukštiems žmonėms gali būti sunku nusipirkti tinkamo dydžio drabužį, esu pati atsisiuntusi M dydžio palaidinę, kuri tiko gal tik kelerių metų vaikui. Taip pat galiu pasakyti, kad pigiausi drabužiai dažnai būna iš labai prastų medžiagų“, - patirtimi dalijosi mergina.
Mokant pigiai pataria tai įvertinti
Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos generalinis direktorius Linas Lasiauskas Kinijos gamintojus vadina nesąžiningais konkurentais.
Paklaustas, kuo paaiškinamos tokios Kinijos gamintojų kainos, pašnekovas sakė, kad tai lemia vidiniai susitarimai pačioje Kinijoje.
L. Lasiauskas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos ar kito Europos Sąjungos gamintojo savikainą didina, higienos, aplinkosauginiai ir kiti reikalavimai.
„Pavyzdžiui, dažikliai turi būti nekenksmingi aplinkai, todėl jie yra trisdešimt kartų brangesni nei bet kokie kiti. Taigi tai didina gaminio kainą. Kas galėtų paneigti, kad to, kas yra gaminio etiketėje, nebūtinai prisilaikoma“, - sakė jis.
Pasak L. Lasiausko, mažai mokėdami pirkėjai tikisi, kad į kiniškos prekės kainą įskaičiuoti kokybės dalykai, kurie iš tiesų nėra įskaičiuoti.
„Deja, mūsų vartotojas nėra pakankamai išprusęs, kad būtų pats pajėgus spręsti, kad produktas nebūtinai yra toks, kokį jam pristato pardavėjas. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse pirkėjai labai domisi, kaip ir kokiomis sąlygomis yra pagaminta prekė. Mūsų vartotojams prioritetas yra kaina, žinoma, tai suprantama, tačiau tada nėra pagrįsti jų lūkesčiai, kad drabužis turi atlaikyti dešimt skalbimų, kad jį dėvint nebūtų alerginių išbėrimų ir pan.“, - pridūrė jis.
Kek kainuoja transportavimas?
Logistikos bendrovės „AD REM transport" pardavimų vadovas Vidmantas Česnys DELFI sakė, kad pirmiausiai norint įsivežti prekes iš Kinijos reikia susirasti patikimą prekių tiekėją, kurie tikrai galės pateikti prekes, atitinkančias visus ES reikalavimus, turinčias CE ženklinimą ir pan.
Taip pat reikia susitarti dėl transportavimo sąlygų. Tam yra du keliai: siuntėjas pats organizuoja krovinio transportavimą iki Lietuvos arba pirkėjas pasirūpina transportu.
„Pirmuoju atveju klientas dažniausiai permoka už transportavimo paslaugas. Jei krovinys yra skraidinamas – didelė tikimybė, kad siuntėjas naudos pigiausių avialinijų servisą, o prekių pirkėjas mokės didesnę už rinkos vidurkį kainą. Jei krovinys yra siunčiamas jūros transportu – dažniausiai siuntėjas neperspėja, kad papildomai Lietuvoje reikės sumokėti terminalinius mokesčius ir klientas vėlgi permokės. Be to, tokiu atveju klientas turi atskirai ieškoti įmonės, kuri atliks importo procedūrą bei įmonės, kuri pristatytų krovinį nuo oro/jūrų uosto iki kliento durų. Antruoju atveju klientas pats pasirenka transporto kompaniją (įvertinant tiek kainą, tiek galimą transportavimo tranzito laiką), kuri pagelbės ne tik pervežti krovinį nuo durų iki durų, bet ir jį išmuitinti“, - komentavo V. Česnys.
Pasak jo, krovinio transportavimo įkainiai konkrečiai priklauso nuo sutartų transportavimo sąlygų, krovinio svorio, tūrio, matmenų. Labai preliminariai skaičiuojant, krovinio skraidinimas gali kainuoti nuo 3 JAV dolerių už kilogramą, o transportavimas jūra – nuo 50 JAV dolerių už 1 toną. Transportuojamus krovinius siūloma drausti papildomu draudimu.
Perkančių prekes Kinijoje laukia ir muito ir importo PVM mokesčiai, jei prekių vertė didesnė nei 510 Lt.
„Už kai kurias prekes (kvepalus, tualetinį vandenį) reikia papildomai mokėti ir akcizo mokestį“, - pabrėžia pašnekovas.
Muito mokesčio dydis priklauso nuo prekės kategorijos, pavyzdžiui, tekstilės gaminiams taikomas 12 proc. muitas, kompiuterinei technikai (planšetiniams kompiuteriams, išmaniesiems telefonams) – 0 proc., galanterija - nuo 3 proc. iki 9,7 proc.
„Jeigu prekių vertė, nurodyta krovinio sąskaitoje, yra per maža rinkos vidurkiui – tokioms prekėms muitinė taiko palyginamąsias kainas ir muito, importo PVM mokesčiai skaičiuojami būtent nuo palyginamųjų kainų“, - pabrėžė V. Česnys.
Prekės pinga
VšĮ „Versli Lietuva“ duomenimis, per 2014 m. sausio-rugpjūčio mėn. Kinijos importo į Lietuvą vertė sudarė 1,46 mlrd. litų ir buvo 14 proc. didesnė negu atitinkamu laikotarpiu prieš metus.
Daugiausia iš Kinijos importuota prietaisų ir elektroninių įrenginių, jų vertė siekė 461 mln. litų ir per metus išaugo 11,6 proc. Drabužiai ir tekstilės gaminiai sudarė 16,5 proc. viso importo iš Kinijos.
„Verslios Lietuvos“ vyriausiasis analitikas Justas Jurevičius atkreipia dėmesį, kad jau nuo 2013 m. antros pusės iš Kinijos importuojamos prekės pinga – pirmąjį ir antrąjį šių metų ketvirtį kainos mažėjo 4,6 proc. ir 3,9 proc.
Tai lemia pasaulyje pingančios žaliavos.
„Pagal mūsų skaičiavimus, 2013 m. maždaug 49 proc. importuotos produkcijos iš Kinijos Lietuvos prekybininkai toliau reeksportavo į kitas rinkas. Reeksportui dažniausiai būna skirta įrenginiai ir elektronikos prietaisai, baldai, rūbai ir tekstilės produktai“, - teigė analitikas.
