Kaip teigiama A. Morelixo tyrime, darbo užmokesčio sąnaudos 2012 metais sudarė vos 17 procentų bendrųjų „McDonald's“ pajamų. Studentas paskaičiavo, kad tolygiai padvigubinus visus atlyginimus – nuo paprastų darbuotojų, gaunančių 7,25 dolerio (18,88 lito) per valandą iki korporacijos generalinio direktoriaus Donaldo Thompsono, kuris pernai metais gavo 8,75 milijono dolerių (22,79 milijono litų) – mėsainio „BigMac“ kaina nuo dabartinių 3,99 dolerio (10,39 lito) išaugs iki 4,67 dolerio (12,16 lito). Taip kiekvienas „dolerinio meniu“ (į jį įeina ir mėsainiai, ir salotos bei gėrimai) komponentas pabrangs 17 amerikietiškų centų (0,44 Lt).
Remdamasis savo paskaičiavimais, jaunasis ekonomistas padarė išvadą, kad „McDonald's“ galėtų tapti kur kas patrauklesne darbo vieta, praktiškai neprarasdama konkurencingumo. Studentas įsitikinęs, kad įpratę į šio tinklo restoranus vaikščioti žmonės dėl tokio menko kainų pasikeitimo savo įpročių nepakeistų.
Veikiausiai A. Morelixo pamąstymai būtų likę nepastebėti, tačiau jo straipsnį publikavo populiarus leidinys „The Huffington Post“. Tada ir sulaukta skubios reakcijos iš pačių įvairiausių žiniasklaidos priemonių. Iš pradžių buvo sukritikuota pati studento skaičiavimų sistema. Po kelių dienų „Columbia Journalism Review“ išspausdino straipsnį, kuriame ekonomistai parodė A. Morelixo klaidą – jis neatsižvelgė į tą paprastą faktą, kad vos 20 procentų „McDonald's“ restoranų valdo pati kompanija, likusieji dirba pagal frančizės sutartį.
Frančizėms tenka apie trečdalis viso tinklo pelno (apie 9 milijardai dolerių – 23,44 milijardo litų), tačiau „McDonald's“ nemoka jų darbuotojams atlyginimų. Darbo su frančizėmis skyriaus išlaidos įtraukiamos į atskirą eilutę – „Selling, general and administrative expenses“ (pardavimai, bendros ir administracinės išlaidos) – ir sudaro papildomus 2,5 milijardo dolerių (6,51 milijardo litų).
Taip leidinys daro išvadą, kad išlaidos darbo užmokesčiui pačioje korporacijoje sudaro ne 17, o 22 procentus. Kas dėl frančizės, ten jos siekia 25 procentus. Tuo tarpu, jeigu „McDonald's“ pakels savo mėsainių kainą „savuose“ restoranuose, tai analogišką žingsnį daryti teks ir frančizėms, kurios, kaip rodo vieno tyrimo rezultatai, išsiskiria ypač žemu rentabilumu – jų veiklos pelnas sudaro vos 5 proc. nuo pajamų.
Taip mėsainio „Big Mac“ kainos augimas, būtinas siekiant kompensuoti atsiradusias išlaidas, turi sudaryti 1,28 dolerio (3,33 lito), o tai beveik dvigubai daugiau už A. Morelixo pateiktą skaičių. Atrodytų, kad tuo diskusija turėjo baigtis, tačiau netrukus paaiškėjo, kad taip nėra.
„The Huffington Post“ išspausdino A. Morelixo ataskaitos paneigimą – leidinio redakcija sutiko su duomenimis, išdėstytais „Columbia Journalism Review“. Vis dėlto, kaip leidinio ekspertas pasisakęs Ekonominių ir politinių tyrimų instituto direktorius Dinas Bakeris pažymėjo, kad „McDonald's“ netgi toks kainos pakėlimas netaptų katastrofa. Anot jo, kompanija tokia galinga ir pelninga, kad galėtų dvigubai padidinti atlyginimus visiems darbuotojams, su sąlyga, kad dalis jų bus atleista.
D. Bakeris atkreipė dėmesį, kad trečdalis išlaidų būtų perkeltas vartotojui, o likusi dalis tektų pelnui. Juo labiau, kad kompanija netgi išloštų – pavyzdžiui, užsitikrintų lojalesnius darbuotojus ir sumažintų jų kaitą – tai bet kurio greito aptarnavimo tinklo problema.
Jau išspausdinus paneigimą į diskusiją įsitraukė amerikiečių žurnalas „Forbes“. Leidinio autoriaus Timo Worstallo atsakymas į klausimą „Kiek pasikeis „Big Mac“ kaina dvigubai pakėlus darbuotojų atlyginimus“ skambėjo taip: „Nė kiek“. T. Worstallą nustebino ne tiek paskaičiavimų klaidos, kiek pats klausimo iškėlimo faktas. Jis mano, kad kaina išvis nepriklauso nuo jėgų ir lėšų, įdėtų į mėsainių gamybą ir pardavimą, lygio. Vienintelis dalykas, nuo ko ji priklauso – tai pasiūlos ir paklausos santykis.
Be to, jis pažymėjo, kad darbo jėgos kainos padidinimas yra puikus stimulas gamintojui pakeisti pačią jėgą automatais. Toks automatizavimas neišvengiamai padidins nedarbą, nes darbo rankų skaičiaus poreikis sumažės. Vis dėlto tai nekeičia pagrindinio T. Worstallo teiginio – kainos nuo darbo kaštų kompanijoje visai nepriklauso.
Beje, patys „McDonald's“ atstovai nepasivargino duoti aiškų atsakymą į A. Morelixo samprotavimus. Kompanijos atstovė Danya Proud viso labo pareiškė, kad studento paskaičiavimai tėra „gryna spekuliacija“ ir pridūrė: „Komentuoti mes to neketiname“.
Tuo tarpu A. Morelixo straipsnis tapo tik dalimi didelių diskusijų, kurios kilo JAV dėl atlyginimų. Dar liepos pradžioje apie šimtas ekonomistų pareikalavo nustatyti Jungtinėse Valstijose minimalų leistiną darbo užmokesčio dydį. Jų paskaičiavimais, jis turėtų sudaryti 10,5 dolerio (27,35 lito) per valandą vietoj dabartinių 7,25 dolerio (18,88 lito) – būtent šią sumą gauna eiliniai „McDonald's“ darbuotojai.
Šią priemonę ekonomistai pagrindė be kita ko ir vartotojų palaikymu, kurie galėtų daugiau išleisti ir taip palaikyti sunkiai iš krizės brendančią Amerikos ekonomiką. Jų oponentai mano, kad valstybė neturi kištis į rinkos procesus, o minimalaus darbo užmokesčio padidinimas – tai tik simptomo, o ne ligos priežasties panaikinimas.
