„Mums buvo grasinama, kad jei neparduosime priedų, tai iš pradžių bus skirta bauda, paskui gausime minimalų atlyginimą, o po to – ir iš darbo atleis“, – pareiškė viena prekybos centre dirbusi pardavėja.
Kokiu pagrindu iš pardavėjų buvo reikalaujama neįmanomų dalykų, moteris nežinojo, tačiau kaip įmanydama stengėsi kiekvienam klientui įsiūlyti ir avalynės priežiūros priemonių, ir batams skirtų „šaukštų“.
Tuo metu kita parduotuvėje „Salamander“ iš pradžių pardavėja, o netrukus ir vedėjos pavaduotoja dirbusi vilnietė Jolanta Vinogradovienė rado būdą, kaip pelnyti geriausios pardavėjos titulą. Tiesa, šis jos planas baigėsi ne tik baudžiamąja byla – iš darbo atleista moteris ne tik „užsidirbo“ teistumą, bet ir privalės atlyginti parduotuvei padarytą beveik 11 tūkst. Lt žalą.
Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs J. Vinogradovienės baudžiamąją bylą, nusprendė, kad buvusi pardavėja turi būti pripažinta kalta dėl svetimo turto pasisavinimo – už tai jai skirta 15 MGL dydžio (1 950 Lt) bauda.
Buvusios pardavėjos byla atskleidė, su kokiomis problemomis susiduria pardavėjos ir jų darbdaviai. „Mūsų parduotuvėje buvo netvarka“, – prisipažino ne tik nuteistoji, bet ir kita pardavėja, šioje byloje apklausta kaip liudytoja.
Jos teigė, kad batus nusipirkęs ir po to juos grąžinti panoręs pirkėjas susidurdavo su netikėtomis kliūtimis – esą ne bet kas galėdavo priimti klientui netikusią avalynę. Vis dėlto, viena pardavėja patikino, jog tokie kolegių pasakojimai esą neatitinka tikrovės – pirkėjai visada galėdavo grąžinti batus, jeigu jie dėl kokių nors priežasčių netikdavo.
„Klientas visada teisus“, – patikino ji.
Maža to, paaiškėjo, kad parduotuvėje „Salamander“ dirbančios pardavėjos privalėjo avėti tik savo darbdavio prekiaujamais batais.
„Pardavėja su 50 proc. nuolaida privalėdavo nusipirkti parduotuvės batus, kuriuos avi vieną sezoną – mūsų parduodama avalynė nėra pigi, todėl kai kurios merginos iki atlyginimo nešiodavo batus, o kai jį gaudavo, susimokėdavo“, – sakė pardavėja.
Viena batų pora – vienas batų tepalas
Bylos duomenimis nustatyta, kad J. Vinogradovienė, dirbdama „Salamander“ parduotuvės vedėjos pavaduotoja, pasisavino tris poras batų už 980 Lt bei beveik 10 tūkst. Lt – iš kasos.
„J. Vinogradovienė sistemingai iš kasos išiminėjo pinigus, imituodama avalynės grąžinimą, nors faktiškai avalynė grąžinta nebuvo, taip pat nebuvo pildomi grynųjų pinigų grąžinimo aktai ir nepridedami prie jų originalūs pardavimo ir pinigų išėmimo kasos čekiai“, – konstatavo baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas.
Trūkumas parduotuvėje paaiškėjo atlikus inventorizaciją.
Parduotuvės vedėja dirbusi J. Vinogradovienė tik iš dalies pripažino jai pateiktus kaltinimus ir teisinosi, jog niekada neatlikdavo fiktyvių batų grąžinimų.
Teisme ji pasakojo, kad už parduotuvėje įsigytus batus pardavėjos galėjo sumokėti ir po pusmečio, tačiau darbe privalėjo nešioti tik parduotuvėje parduodamą avalynę.
Moteris tikino, kad buvo susipykusi su vedėja, kuri esą kaskart rinkdavo pinigus parduotuvėje susidariusiems trūkumams padengti.
„Parduotuvėje nebuvo vykdoma inventorizacija, o be jos suskaičiuoti, ko ir kiek trūksta, labai sudėtinga – batai dingo dėl netvarkingos apskaitos, – teisme aiškino J. Vinogradovienė. – Vedėjos darbo vietoje buvo didelė netvarka, dokumentai gulėdavo ir po stalu, ir ant stalo“.
Pardavėja aiškino, kad parduotuvėje visos pardavėjos atlikdavo batų grąžinimo operacijas, be to, bet kuri darbuotoja galėjo daryti grąžinimą arba parduoti avalynę kitos kasininkės vardu. „Visos žinojo viena kitos kodus“, – tvirtino ji.
Pagal avalynės priežiūros priedų pardavimą pirmavusi J. Vinogradovienė teigė, kad vadovybė iš pardavėjų reikalaudavo „100 proc. tepalų pardavimo“.
„Jeigu parduodame 1 porą avalynės, tai turime parduoti ir 1 batų tepalą“, – sakė ji.
Prieš pat darbo pabaigą – batų grąžinimas ir batų tepalų pirkimas
Pasak kaltinamosios, atlikus parduotuvėje inventorizaciją ir paaiškėjus dideliam trūkumui, ją išsikvietė vedėja ir liepė grąžinti pasisavintus pinigus.
„Man buvo liepta parašyti, kad padariau fiktyvius grąžinimus, pasiėmiau batus – aš atsisakiau, tada man pradėjo grasinti, jog iškvies policiją“, – J. Vinogradovienė teigė sutikusi prisiimti kaltę.
Teisme apklaustos buvusios „Salamander“ parduotuvės pardavėjos atskleidė, kad atlikus tyrimą paaiškėjo neįtikėtini dalykai – dažniausiai darbo pabaigoje pirkėjai esą grąžindavo nusipirktus batus. „Ir iš karto atsirasdavo batų priežiūros priemonių įmušimai į kasą“, – sakė viena jų.
„Mus labai spausdavo dėl avalynės priežiūros priemonių pardavimo – visą laiką sakydavo, kad lygiuotumėmės į pavaduotoją J. Vinogradovienę, kaip ji sugeba parduoti, o mes nesugebame“, – kalbėjo pardavėja.
Jos teigimu, prekių grąžinimus galėjo daryti tik parduotuvės vedėja arba pavaduotoja.
„Vedėja visada šaukdavo, kad pačios savo nuožiūra grąžinimų nedarytume – reikalaudavo, jog nebūtų kažkokių nesusipratimų, batus turi apžiūrėti keli žmonės, pasirašyti ir tik tada galima daryti grąžinimą“, – apie netvarką kalbėjo ji.
Pardavėjos teigimu, netvarka parduotuvėje stebėdavosi ir kai kurie klientai.
„Buvau pas vadovybę skųstis, kad su mumis blogai elgiasi, net prie klientų visaip išvadina, keli klientai net yra klausę, kaip jūs čia galite dirbti“, – sakė ji.
Krizės įkarštyje pagerėjo gyvenimo sąlygos
Kita pardavėja teisme atskleidė, kad tik paaiškėjus trūkumams kasoje suprato, kodėl J. Vinogradovienė dažnai savo koleges išleisdavo į namus dar nepasibaigus darbo laikui.
„Kai likdavo iki darbo pabaigos 10-15 minučių, ji sakydavo: „Eik rengtis, nes tu toli gyveni, reikia autobusu važiuoti, gali eiti namo“, – sakė pardavėja. – Ji sakydavo, kad sutvarkys kasą, uždarys parduotuvę, o jos atvažiuos pasiimti vyras arba grįš namo taksi“.
Pardavėja stebėjosi, kad J. Vinogradovienė darbo metu „labai dažnai eidavo į maisto prekių parduotuvę ir atsinešdavo daug maisto, jo nesuvalgydavo, todėl paskui išmesdavo“.
„Mes galvodavome, iš kur pas ją tiek daug pinigų, nes visą laiką ir taksi važinėdavo, ir maistą išmetinėdavo, o tuo metu buvo prasidėjusi krizė, ne visi turėjo daug pinigų“, – prisiminė nedidelį darbo užmokestį gavusi liudytoja.
