„Tada jis puikiai pasirodė, – prisimena K. Perhach. – Buvo visas išsišiepęs ir laimės. Nė už ką gyvenime nebūčiau praleidus tokios akimirkos.“
K. Perhach teigia atradusi darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą ir jai svarbiems dalykams – svarbioms gyvenimo akimirkoms – gali teikti pirmenybę. Deja, ne visi vadovaujančias pareigas užimantys žmonės gali sau tai leisti. Daugelis jų įsivaizduoja, kad privalo į darbą ateiti pirmi ir išeiti paskutiniai, kad jų tuščia kėdė darbuotojams gali būti ženklas, jog galima atsipalaiduoti, ir kad darbas yra svarbiausia.
„Daugelyje darboviečių manoma, kad negali būti geras vadovas ir turėti savo gyvenimą“, – sako Sidnėjuje dirbantis verslo konsultantas Jamesas Adonis.
Tačiau taip neturi būti. Ne vienas tyrimas parodė, kad ilgai dirbdami žmonės nėra nei laimingi, nei produktyvūs.
Jeigu užimate vadovaujančias pareigas ir nuolat esate darbe, pagalvokite, kokią žinią tai siunčia jūsų darbuotojams. Ofise „dėl vaizdo“ tūnantys vadovai sudaro įspūdį, kad jie nesugeba planuoti savo laiko, sako J. Adonis. Dar svarbiau yra tai, kad darbuotojai manys, kad toks vadovas nevertina gyvenimo už ofiso ribų.
„Turite siųsti žinią savo darbuotojams, kad žmonės negyvena, kad dirbtų, ir kad jeigu dirbate man, jūs taip pat turėsite ir savo gyvenimą“, – sako J. Adonis.
Žaidimo pabaiga
Vadovai turi savo dėmesį sutelkti į rezultatus, o ne biure darbuotojo praleistą laiką, sako Pensilvanijos universiteto Whartono mokyklos profesorius Stewartas Friedmanas. 2001 metais jis užėmė vadovaujančias pareigas automobilių gamybos kompanijoje „Fort Motor“ ir sukūrė lyderystės programą, kuri daugiausia dėmesio teikė darbo rezultatams, o ne laikui. Dėl to darbuotojai dirbo našiau ir buvo labiau patenkinti.
Nesate tikri, ar jūsų viršininkui tai patiktų? S. Friedmanas siūlo prieš pasiūlant tokią idėją parengti dviejų dalių planą.
Pirmiausia, atsirinkite svarbiausius darbus ir nuspręskite, kiek realiai reikia laiko jiems atlikti. Paklauskite šeimos narių ir draugų, ko jie iš jūsų tikėtųsi, jeigu daugiau laiko praleistumėte kartu. Kalba eina ne apie atsipalaidavimą, o apie svarbius dalykus. Galbūt antradieniais galėtumėte senelių namuose aplankyti močiutę arba ketvirtadieniais nuveži dukrą į sporto užsiėmimą.
„Žmonės iš jūsų dažnai tikisi gerokai mažiau nei jūs manote. Labai dažnai tiesiog norima šiek tiek daugiau kokybiško laiko praleidimo kartu, kelių valandų per savaitę, kuomet mintimis esate su tais žmonėmis, o ne darbe“, – sakė S. Friedmanas.
Vėliau parenkite planą, kurį pateiksite savo vadovui ir kuriame paaiškinsite, kad kartais galite darbus atlikti ir ne ofise. Viskas turi būti logiškai paaiškinta, pabrėžia S. Friedmanas, ir bet kuris logiškai mąstantis viršininkas sutiks. Galbūt antradieniais galėtumėte iš darbo išeiti keliomis valandomis anksčiai. Pasiūlykite išmėginti tokią tvarką mėnesį ir pažadėkite, jog jeigu jums nesiseks laikytis terminų, grįšite prie įprastinės tvarkos.
„Žmonės nuolat sako, kad jie negali išeiti iš biuro, nes viršininkas jų neišleis, – sakė S. Friedmanas. – Tačiau jūs turite nustatyti, ką galite kontroliuoti.“
Dienos restruktūrizacija
Svarbiausia yra restruktūrizuoti savo dieną, sako K. Perhach. Reikia keisti savo mąstyseną ir nutolti nuo tradicinės aštuonių valandų, o daugelyje investicinių bankų ir teisės firmų ir šešiolikos valandų, darbo savaitės. K. Perhach sako, kad asmeniškai gali kartais išeiti iš darbo anksčiau, nes savo firmoje įsitvirtino ir visuomet padaro savo darbą kartais namuose prie kompiuterio prisėsdama vakare.
„Man užsitarnavus sunkiai dirbančio žmogaus reputaciją, žmonės nebekreipia dėmesio, kad ne visuomet sėdžiu prie savo darbo stalo“, – sakė ji.
Tą dieną, kai išėjo stebėti sūnaus beisbolo rungtynių, K. Perhach vėliau suvalgė mėsainių ir grįžusi namo savo trys sūnelius paguldė miegoti. O tuomet įsijungė savo kompiuterį ir užbaigė darbus.
Tačiau dirbo ji būdama puikios nuotaikos, kurios suteikė puikios sūnaus beisbolo rungtynės. Taip, ji vėl dirbo, tačiau buvo laimingesnė, nes sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir savo gyvenimo.
„Tai nebūtų pavykę, jeigu nebūčiau neužsitarnavus reputacijos žmogaus, kuris gali atlikti savo darbą, – pabrėžė K. Perhach. – Privalai užsidirbti reputaciją, kad žmonės tavimi pasitikėtų ir tikėtų, jog gali padaryti darbą nuolat nebūdamas ofise.“
