Valerijau, šiomis dienomis tavo sūnus Artūras Perminas gavo Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos laivavedžio diplomą. Koks tai jausmas? Ar esi patenkintas, kad sūnus eina tavo pėdomis? Gal darei spaudimą jam renkantis profesiją?
Kurso draugai, pažįstami jūrininkai, kapitonai, vyr. mechanikai, kai pasakau, kad mano sūnus mokosi „mariachodkėje“, priekaištauja: „Kam tu sūnui gyvenimą sugadinai?“ Mat, jie patys į jūrą vaikšto. Artūras mokykloje buvo pirmūnas, vos ne raudonu diplomu baigė. Turėjo aukščiausius balus, ir Vilniaus universitetas būtų priėmęs. Bet buvo neapsisprendęs, nežinojo, kur eiti, blaškėsi. Pagaliau paprasčiausiai paklausė: „Tėvai, kur Lietuvoje pinigus moka?“ Sakau: „Jūroje tikrai moka, duonai su sviestu turėsi“. „Na, ir gerai, tada einu į „moriachodkę„, - pasakė jis ir nuėjo netoli namų. Tai kažkaip spontaniškai įvyko. Tikrai nedariau jam jokio spaudimo.
O pats baigei ne Klaipėdos jūreivystės mokyklą?
Aš 1992 metais baigiau admirolo S. Makarovo valstybinę jūrų akademiją Sankt Peterburge (anksčiau Leningradas). Bet aš mechanikas, o sūnus - laivavedys. Kapitonų vaikai visi kažkodėl eina į mechanikus. Tais laikais, kai aš stojau, žvejybos ir prekybos laivų jūrininkų darbo ir gyvenimo sąlygos labai skyrėsi. Žvejai dirbdavo po 7-9 mėnesius, nuplaukdavo į žvejybos rajoną ir visą laiką jame ir būdavo, sugautas žuvis paimdavo plaukiojančiosios bazės. O prekybininkų reisai trukdavo po 3-4 mėnesius ir jie dar nuolatos užsukdavo į uostus. Plaukiodavo po visą Europą, pamatydavo pasaulį. Todėl mokyklos, rengusios jūrininkus prekybos laivynui, buvo kur kas populiaresnės nei žvejų. Svarsčiau, kur stoti. Žinoma galėjau ir į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, bet gerai mokiausi, tai nusprendžiau siekti aukščiausio lygio. Apie 1985 metus, kai stojau, aukščiausio lygio mokyklos Sovietų Sąjungoje buvo dvi - Odesos ir Sankt Peterburgo.
Sunku buvo įstoti tais laikais?
Stojau ir kažkaip įstojau netyčia. Beje, tada aš buvau Lietuvos pasiuntinys. Egzaminus laikiau ne Sankt Peterburge, o Vilniuje, „visiukuose“. Tais laikais mūsų buvo 40 pretendentų į vieną vietą. Kai mus atrinko, jau važiavome į Sankt Peterburgą kaip Lietuvos pasiuntiniai ir iš karto žinojome, kad baigę grįšime į Lietuvą, į „Lietuvos jūrų laivininkystę„, kuri tada buvo vadinama LISCO. Mokiausi penkerius metus, dvejus tarnavau sovietų kariuomenėje. Ten vedžiau, ten gimė pirmas sūnus Gintaras, kuriam dabar jau 29 metai. Bet paskui persikraustėme į Klaipėdą.
Ilgai dirbai „Laivininkystėje“?
Tik trejus metus. Dirbau ne keltuose, o „Mirnyj“ ir „Kapitonai“ tipo laivuose, bet paskui buvau pakviestas atidaryti radijo stotį „Laluna“.
Kodėl atsisakei jūros ir išlipai į krantą?
Tais laikais kažkodėl reisai ilgėjo ir ilgėjo. Iš pradžių norma buvo 3-4 mėnesiai, paskui 6, o dar vėliau 7 mėnesiai. Mano vaikas augo, aš jo nemačiau. Jau mąsčiau apie krantą. Kai sulaukiau įdomaus pasiūlymo - Klaipėdoje atidaryti pirmąją komercinę radijo stotį, sutikau. Prisimenu, susirinkome šešiese ir nusprendėme atidaryti tokią radijo stotį.
Tai jūs ją ir finansavote?
Aš buvau iš tų smulkiųjų akcininkų, o kiti buvo ir butus užstatę. Šešerius metus dirbau „Lalunoje“, o paskui perėjau dirbti į dienraštį „Vakarų ekspresas“, ten komercijos direktoriumi dirbau 10 metų.
Gal dabar jau gali pasakyti, kodėl palikai „Vakarų ekspresą“ ir grįžai į jūrą po 16 metų, praleistų krante?
Nežinau kodėl. Aš nuolat sapnuodavau ją ir žinojau, kad kada nors į ją sugrįšiu. „DFDS Seaways“ keltuose dirbau beveik šešerius metus, o šiuo metu dirbu pagal kontraktus. Darbą susirandu internete. Šuo metu dirbu laivų pristatymo komandoje. Ji samdo jūrininkus, kurie turi iš taško A į tašką B pristatyti laivą. Mes skrendame, pristatome laivą ir grįžtame namo, paiilsime, paskui plukdome kitą laivą.
Ar plukdote naujus laivus, ką tik pastatytus laivų statykloje?
Laivai būna labai įvairūs. Va, visai neseniai seną keltą kanadiečiai nusipirko iš graikų, tai mes varėme jį iš Graikijos į Kanadą. O paskutinis buvo visiškai naujas Šanchajuje (Kinija) pastatytas laivas, mes jį plukdėme į Monrealį.
Kiek įgulos narių reikia laivui perplukdyti?
Paprastai būna sumažintos įgulos. Dabar didžiulį laivą, didesnį nei DFDS keltai, varėme devyniese. Dar buvo du laivo savininko atstovai. Jie nieko nedaro, tik prižiūri.
Ar jau tapai vyr. mechaniku?
Man dar trūksta 6-7 mėnesių stažo. Dar turiu jūroje tiek laiko dirbti kaip antras mechanikas ir tada laikyti egzaminą.
Esi išbandęs daug laivų tipų, kuriuose tau dirbti įdomiausia?
Įdomiausia dirbti naujuose, ką tik pastatytuose laivuose. Juose naujausios technologijos, viskas kompiuterizuota, automatizuota. Bet dirbti juose sudėtinga, reikia daug mąstyti. Įdomu, bet viską darai kompiuteriais. Paprasčiau dirbti senuose laivuose, kur viskas rankomis pasukama.
Kas labiausiai tau įsiminė dirbant jūroje? Esi pakliuvęs į štormą?
Buvo ir tokių štormų, kad norėdavau žmonai skambinti per palydovinį ryšį ir atsisveikinti. Paprastai tie laivų perplukdymai būna tolimi, būtinai reikia perplaukti kokį nors vandenyną - tai Atlanto, tai Ramųjį. Pavyzdžiui, paskutinį kartą vien tik per Ramųjį vandenyną mes plaukėme 35 paras. Nesutinki nė vieno laivo, nematai nė vieno paukščio - tik vanduo. Kai prasideda štormas, žinai, kad joks sraigtasparnis į pagalbą neatskris, arčiausiai yra laivas, kuriam iki tavęs reikia plaukti dvi savaites.
Nesigaili grįžęs?
Ne. Ir pinigai visai kitokie, krante tu niekur tiek neuždirbsi, kiek jūroje. Atlyginimai labai įvairūs ir priklauso nuo daugelio dalykų, netgi nuo laivo tipo. Jeigu dirbi paprastame laive, atlyginimas vienoks, tanklaivyje - kitoks. Daugiausia mokama dujovežiuose.
Kokios būna tų komandų, kurios plukdo laivus nuo vieno taško iki kito, įgulos?
Dažniausiai jos būna mišrios. Žemiausia grandis - jūreiviai ir motoristai - paprastai būna filipiniečiai. Tai jų monopolija pasaulyje. Vadovaujantieji asmenys jau gali būti iš bet kur - Olandijos, Belgijos, Vokietijos, Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Anglijos ir t. t. Taip kad anglų kalbą reikia gerai mokėti. Aš mechanikas, o mano motoristai filipiniečiai, nemokėdamas kaip aš su jais bendrausiu? Lietuviškai jie nesupras. Kartais būna rusų ar ukrainiečių, labai silpnai kalbančių angliškai, tai su jais nutraukiamas kontraktas dėl vadinamojo blogo bendravimo, negebėjimo suprasti. Paprastai tokie dalykai nutinka žmonėms iš trečiųjų šalių, kurie nemoka anglų kalbos. Bet buvo toks atvejis, kai dėl šios priežasties buvo atleistas tikras anglas. Kartą susirinko kompanija, kurioje buvo jugoslavų, rumunų, lenkų, filipiniečių ir kt. Visi jie mokėjo kalbėti angliškai, bet tarp jų pateko vienas anglas, kuris kalbėjo su tokiu akcentu, kurio niekas nesuprasdavo. Tad buvo atleistas todėl, kad negalėjo susikalbėti su kitais įgulos nariais. Ir jo popieriuose buvo parašyta, kad atleidimo priežastis - blogas bendravimas anglų kalba.
Kokio vandenyno ar jūros labiausiai nemėgsti?
Negaliu sakyti, nes kai kitą kartą plauksiu, manęs tas vandenynas gali nepriimti. Visur būna visaip. Kartais per Ramųjį vandenyną eini kaip per ežerą, o kartais taip duoda, kad viskas skraido - šaldytuvai, televizoriai, lėkštės, kėdės, stalai. Ir tai tęsiasi kelias paras.
Ar esi paskaičiavęs, kiek jūrmylių jau nuplaukei?
Oi, ne.
Ar pusę pasaulio apiplaukei, ar jau visą?
Ne, dar netgi ekvatoriaus nekirtau ir netgi nebuvau Australijoje.
Net aš ekvatorių jau ir perplaukiau, ir perskridau.
Užtat paskutinis mano reisas prieš atostogas, trukęs 2,5 mėnesio, jeigu susumuotume lėktuvu ir laivu įveiktą atstumą, galima sakyti, buvo aplink pasaulį. Iš Vilniaus oro uosto skridau į Šanchajų. Iš Kinijos nusileidome į Filipinus, varėme per Ramųjį vandenyną iki Panamos. Nuo Panamos kyli iki Monrealio, iki Kanados, o iš jos parskridome atgal į Vilnių.
Ar buvo kas nors, kas tave ypač nustebino?
Mano gyvenime prisidėjo dar viena para. Taip atsitinka, kai žemė sukasi į vieną pusę, o tu keliauji prieš jos posūkį. Visada pervedi laiką pagal laiko juostas. Pervedi, pervedi, pervedi ir ateina tokia diena, kai pasiekiamas Grinvičas, nulinis meridianas, ir tu tą pačią dieną gyveni dar kartą. Pavyzdžiui, atsikeli iš ryto, yra kovo 15-oji. Pragyveni visą dieną, eini miegoti, atsikeli kitą rytą - vėl kovo 15-oji. O juokingiausia, kad tau už tą papildomą dieną niekas nemoka. Moka nuo tada, kai pasirašai kontraktą, nuo tada, kai išskrendi ir grįžti ten, iš kur išskridai.
Girdėjau tu dar ir dėstytojauji Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.
Paskaitų aš ten neskaitau. Pagal Lietuvos įstatymus mokyklai reikalingi diplominių darbų vadovai. Jais paprastai būna kapitonai, vyr. kapitono padėjėjai, vyr. mechanikai, antrieji mechanikai. Jūreivystės mokykla su jais sudaro sutartis. Man įdomi ir šita sritis. Pats jau būni ką nors pamiršęs, turi pasigilinti. Per tuos kelerius metus vadovavau jau keliasdešimt diplominių darbų.
Kiek dar planuoji plaukti į jūrą?
Atvirai pasakius, nors jūroje ir mokami dideli pinigai, jau svarstau ir apie ramesnį darbą. Yra geras posakis, kad visų pinigų neuždirbsi. Esu pasiturintis žmogus, vaikus užauginau. Kad ir kaip ten būtų, bet jūrininkai toje jūroje praranda savo sveikatą. Savo daro ir magnetizmas, ir vibracija, ir stresas.
Kur tu dar nebuvai, o norėtum nuvykti?
Dar nebuvau Amerikoje, nors Kanadoje buvau kelis kartus, Kuboje, Panamoje. Šiaip tai jau daug kur buvau, Europoje neatsimenu šalies, kurioje nebūčiau buvęs. Bet dar yra pasaulyje vietų, kur norėčiau nuvykti. Deja, visko neaplakstysi.
