Toks finansinio turto, skirto naudoti sulaukus pensinio amžiaus, ir nekilnojamojo turto dydžių santykis leidžia daryti išvadą, kad mūsų šalies gyventojai papildomą pajamų šaltinį sulaukus pensijos labiau sieja su nekilnojamuoju negu su finansiniu turtu. Bent jau kol kas.
Nekilnojamasis turtas gali būti pajamų šaltinis senatvėje. Ne veltui gyvenamasis būstas kartais vadinamas ketvirtąja pensijų pakopa. Ilgus metus žmonės turi taupyti pinigus tokiam turtui įsigyti – arba taupyti ir pagaliau nusipirkti už visas santaupas, arba mokėti paskolą (ir palūkanas), jei būstas įsigytas už skolintas lėšas. Sulaukus vyresnio amžiaus, turimą turtą galima būtų parduoti, išnuomoti, o iš gautų pajamų gyventi.
Didžiausiu investicijų į nekilnojamąjį turtą privalumu laikoma tai, kad paprastai nekilnojamasis turtas nepraranda savo vertės dėl infliacijos. Butas, namas, žemės sklypas – tikras turtas, kuris nepradingsta dėl kokių nors pinigų reformų. Jį galima naudoti pagal paskirtį (jame gyventi), o ne tiesiog turėti, kaip, pavyzdžiui, kokius nors vertybinius popierius, fondų vienetus ar pagal gyvybės draudimo sutartis kaupiamas lėšas.
Kita vertus, naivu būtų nepaminėti trūkumų. Ne kiekvienam nekilnojamojo turto objektui būdingi visi išvardinti privalumai. Tokio turto rinkos vertė gali sumažėti ne dėl infliacijos ir pačiu nepalankiausiu metu. Pernelyg rizikinga viską investuoti į vieną objektą, nes ne kiekvieno nekilnojamojo turto objekto vertė gali didėti. O norint investicijas paskirstyti, jau reikėtų didelės sumos, palyginti su gaunamomis pajamomis. Be to, norint išlaikyti ar padidinti buto ar namo vertę, prireiks papildomų išlaidų. Išlaikymas taip pat kainuoja. Reikia pripažinti, kad būdų investuoti į nekilnojamąjį turtą, o vėliau gauti už tai gauti pinigus įvairovė Lietuvoje dar labai ribota. Deja, neturime pasaulyje gan populiarių nekilnojamojo turto investicinių fondų, patrauklių rentos galimybių (kai už įkeistą būstą įkaito davėjas gauna periodines išmokas, o paskui užstatas parduodamas ir padengiama įsipareigojimų suma). Tokią padėtį lemia ir maža rinka, ir ne itin gera esama didelės dalies mūsų gyvenamųjų būstų kokybė. Šitai ko gero dar ne greitai pasikeis...
Vieni palankiau vertina nekilnojamąjį turtą kaip turto kaupimo priemonę: tokia turto rūšis atrodo pastovesnė negu investicijos į kokius nors (vertybinius) popierius. Kitiems nepatinka investicijų į plytas ir betoną suvaržymai ir ribotumai. Tačiau ir vieni, ir kiti sutaria, kad turtą per gyvenimą reikia kaupti: savo nematerialų žmogiškąjį kapitalą – energiją, jėgas, galimybę dirbti ir uždirbti – pamažu versti kitu, materialesniu, turtu. Tai padeda jaustis nors šiek tiek saugiau.