Tai – tik laiko klausimas
Nors yra sakoma, kad „darbas žmogų puošia“, vis dėlto, kalbų apie tai, kad darbo savaitę reikėtų trumpinti ir Lietuvoje – apstu. Štai Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas teigė net neabejojantis, kad vieną dieną ir mūsų šalis pereis prie tokio darbo modelio, tačiau jis mano, kad, siekiant tokio tikslo, vertėtų gerokai padirbėti.
„Kalbant strategiškai, aš manau, kad yra tik laiko klausimas, kada mes dirbsime keturias dienas, bet labai svarbus dalykas yra taktika – kaip ir kada tai įvyks. Vakar aš kalbėjau su savo kaimynais ūkininkais, paklausiau jų nuomonės, ką man pasakyti klausytojams dėl sutrumpintos darbo savaitės.
Žinote, ką man jie atsakė? Sako: „Danai, tu gali paklausti politikų, šiaip visuomenės veikėjų, įvairių analitikų, kada mes pereisime bent prie 5 darbo dienų per savaitę? Mes ir visi kiti aplinkui dirba ir šeštadienį“. Suprantate, klausimas yra toksai – vieni kalba apie keturias dienas, o kiti dar negali ir penkias darbo dienas turėti“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.
Be to, jo manymu, vertėtų ir atidžiau peržvelgti eksperimentų, kurių metu buvo išbandoma keturių darbo dienų savaitė, rezultatus.
„Aš žiūrėjau tuos rezultatus ir nevisiškai sutinku, kad jie tik geri. Atskirkime du dalykus – viešąjį sektorių, kur nėra konkurencijos, ir realų ekonomikos sektorių. Man atrodo, ten „Vilniaus šilumos tinklai“ dirba keturias dienas. Na taip – jie nustato kainas, žmonės moka, konkurencijos nėra ir jie gali sau mėgautis.
Aš suprantu, kad, pavyzdžiui, ir Seimo kai kurie komitetai tik nuotoliu gal dirba ar neaišku kaip dirba. Bandau prisiskambinti į įvairias institucijas – telefonai neatsako, tai taip ir nesuprasi, ar jie dirba nuotoliniu, o gal išvis nedirba“, – kalbėjo D. Arlauskas.
Pasak pašnekovo, siekiant keturių darbo dienų savaitės – daug reikšmės turi ir technologijos, ir mūsų pačių poreikiai.
„Gal kartais ir tris dienas galima dirbti, jeigu tavo poreikiai maži, jeigu tavo iššūkiai maži“, – teigė D. Arlauskas.
Ar dirbant trumpiau užteks pinigų poreikiams
Kaip pastebėjo Lietuvos Socialinių mokslų centro vadovas Boguslavas Gruževskis, kalbant apie keturių dienų darbo savaitės idėją ir apskritai apie tai, kodėl žmonės nori dirbti vis mažiau, vertėtų atsakyti į tam tikrus klausimus.
„Čia yra trys klausimai. Pirmas klausimas – iš principo, koks yra pagrindas? Ar yra pagrindas kalbėti ir galimybės dirbti keturias dienas? Kitas klausimas – laiko vertė. Ar ji tikrai mums tokia svarbi? Ar mokame ją naudoti? Trečias klausimas yra pagrindinis ir tai yra techninė dalis – trumpesnės darbo savaitės vadyba“, – teigė pašnekovas.
Jis pripažino, kad jam labiausiai norėtųsi akcentuoti pirmąjį klausimą.
„Ar iš tikrųjų yra pagrindas dirbti trumpiau ir kodėl šitas klausimas nuolat kyla? Tas paviršutinis lygis – labai aiškus. Daugelis nori dirbti trumpiau, gauti tą patį atlyginimą, darbdaviai žiūrės labiau skeptiškai, kadangi tai nėra labai paprasta, o praktika yra tokia, kad realiai ir darbdaviai, ir darbuotojai, kurie gali, dirba trumpiau, uždirba tinkamai ir viskas čia yra gerai.
Dabar reikėtų atsakyti į tą gilesnį klausimą – ar yra ekonominis pagrindas dirbti trumpiau? Dirbant trumpiau, turi užtekti pinigų padengti savo poreikius, savo šeimos poreikius ir, atitinkamai, užtikrinti ekonomikos stabilumą. Čia aš akcentuoju ir pasakau, kad tas pagrindas yra“, – teigė B. Gruževskis.
„Jeigu mes kalbame apie našumo augimą, tai reikėtų paimti kažkur XX amžiaus 70-tus metus ir pažiūrėti, kaip per tą laiką pas mus pasikeitė našumas. Našumas išaugo daugiau negu 2 kartus, o, tokiu būdu, absoliučiai galima uždirbti tą pačią vertę ir turėti žymiai mažiau apkrovimo. Darbo laikas per tuos 50 metų sumažėjo vidutiniškai 10-12 procentų. Augimas – virš 100 procentų, o darbo laikas sumažėjo tik 10-20 procentų. Taigi, aišku, kad yra pagrindas šiame kontekste mažinti darbo laiką“, – paaiškino B. Gruževskis.
Tačiau, jo manymu, visada gali atsirasti ir tam tikrų niuansų.
„Kas pasidarė? Kur tai dingo? Kodėl nesumažėjo darbo laikas? Dėl to, kad išaugo nelygybė. Faktiškai, per tą laikotarpį labai padidėjo atlyginimai, tačiau pajamos padidėjo neproporcingai ir per tą laiką labai pasikeitė disproporcija tarp turtingiausių, daugiausiai uždirbančių darbuotojų ir mažiausiai uždirbančių. Tokiu būdu, faktiškai, mes paaukojome darbo laiko trukmės mažėjimą nelygybei ir dabar turime tai, ką turime“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.
Kodėl žmonės taip nebenori dirbti?
Kaip teigė pašnekovas D. Arlauskas, į klausimą, kodėl žmonės nebenori tiek daug dirbti arba kodėl darbe jie patiria tiek daug streso – gali padėti atsakyti keli svarbūs aspektai.
„Jeigu žiūrėsime labiau filosofiškai, tai visi mes esame priklausomi nuo trijų instinktų – čia yra aksioma. Yra seksualinis instinktas, tai yra giminės pratęsimas, yra savisauga – dirbti tam, kad aprūpinti save, apsirengti, kažkada ir ginklus reikia turėti, kad apsigintum. Tai vadinama socialine hierarchija ir noru išsiskirti žmonių grupėje. Daiktų, visko yra, o tas saugumo jausmas – jis yra pakankamai objektyvus, todėl, kad visko yra – maisto yra, parduotuvės pilnos, drabužių turi ir stengtis gyventi dėl to asmeninio saugumo tarsi nereikia. Mes pasąmonėje tą dar suprantame, bet negalime tiksliai įvardinti“, – kalbėjo jis.
Plačiau D. Arlauskas aptarė ir seksualinį žmogaus instinktą.
„Ir giminės pratęsimo instinktas – jis jau yra slopinamas. Tau nereikia išsiskirti, kad patiktum moteriai, moteriai nereikia labai išsiskirti, kad patikti vyrui. Reiškiasi, lieka trečiasis – socialinės hierarchijos klausimas. Kažkada buvo karaliai, dabar tu gali būti influenceris, sportininkas, menininkas – išsiplėtė žmonių galimybės“, – teigė jis.
Taigi, pasak pašnekovo, instinktai, kurie anksčiau žmogų vertė dirbti daugiau, šiandien jau yra gerokai supaprastėję, o tam įtakos turi ir nuolat tobulėjančios technologijos.
„Mūsų technologijos keičiasi žymiai sparčiau negu mūsų mentalitetas, negu mūsų kultūrinis supratimas. Apskritai, kultūrinė reakcija – ji tokia labai inertiška, tad kada susilygins mūsų technologiniai pasiekimai ir kultūrinis lygis – tada galbūt bus tas proveržis. Šiandien mus veikia mechaninis įprotis“, – teigė D. Arlauskas.
Anot jo, kada aptiksime lūžio tašką – išlieka klausimu.
„Čia yra sudėtingi filosofiniai klausimai, bet, mano galva, esmė yra mūsų instinktai, kurie labai stipriai dabar veikia su naujų technologijų atveriamomis galimybėmis“, – tvirtino pašnekovas.
Su tuo, kad šiandien žmonės dirbti nori vis mažiau – sutinka tikrai ne visi. Štai B. Gruževskis mano, kad darbas – džiaugsmo šaltinis ir laimingo gyvenimo pagrindas.
„Rinkos ekonomikoje, kuri pas mus bus artimiausius 100 metų, darbas yra pagrindinis pajamų šaltinis. Yra ir bus. Aišku, jis turėtų būti nevarginantis, nekeliantis streso. Faktiškai nuo vaikystės visada turi būti formuojama nuostata, kad darbas yra kaip pasitenkinimo šaltinis.
Problema, kad jis toks nėra, bet nėra dėl to, kad mes nemokame dirbti su žmonėmis – mes, kaip vadovai, nemokame organizuoti darbo. Aš, kaip vienas iš vadovų, galbūt irgi nemoku, jeigu žmonės pas mane jaučia ir mato darbą kaip streso šaltinį“, – teigė jis.
Taigi, pasak pašnekovo, tai, ką matome šiandien, yra tiesiog iškreipta situacija.
„Pas mus ir žmogus nėra vertinamas darbe, ir, praktiškai, mes savo gyvenimų nevertiname. Tame tarpe mes nevertiname ir laisvalaikio, bet čia jau būtų kitas klausimas“, – teigė B. Gruževskis.
Jo manymu, tai, kad mes praradome darbo vertės suvokimą, yra milžiniška klaida.
„Toks požiūris, kaip yra kartojama, kad darbas yra vargas – tai yra bala ir visiška diskreditacija visuomeninio gyvenimo. Iš principo, visiškai yra pamiršta, kad dabar nėra pajamos, visų pirmiausia. Darbas, pirmiausia, yra visuomenę jungianti grandis“, – teigė B. Gruževskis.
Tačiau, pašnekovo teigimu, visi tokie netobulumai ir trūkumai – gali būti ugdomi, tačiau tai – ne tik paties žmogaus, bet ir bendra mūsų visų problema.
„Žmogus turi suvokti, turi pajausti darbą kaip džiaugsmą ir malonumą. Jeigu jis niekada tokio darbo nedirbo – iš kur jis gali žinoti, kad iš darbo būna malonumas?“, – kėlė klausimą B. Gruževskis.
Gyvenimas ir darbas – vienodai svarbūs dalykai
Dažnai yra pastebima, kad tie žmonės, kurie dirba sau – pernelyg nuovargiu ar laisvo laiko trūkumu nesiskundžia, o tie, kuriems kas rytą reikia keltis ir keliauti į darbovietę – jaučia kur kas didesnį nusivylimą. Iš to formuojasi išvada, kad vieni darbai žmonėms kelia daugiau, o kiti gerokai mažiau streso ir įvairių vidinių nuogąstavimų, tačiau. D. Arlausko teigimu, tokia žmogaus būsena gali būti siejama ir su kitomis priežastimis.
„Mes kalbėjome apie tuos tris instinktus, kurie iš esmės veikia žmogaus mentalitetą, jo veiksmus, požiūrį į daugelį dalykų. Kadangi šie instinktai dabar nuslopo, žmonės susiduria su vadinama egzistencine tuštuma – dėl ko mes gyvename?“, – teigė D. Arlauskas.
Anot jo, labai svarbu suprasti, kad gyvenimas ir darbas – tai vienodai svarbūs dalykai.
„Gyvenimas ir darbas yra viename kelyje, todėl, kad tai yra kūryba, polėkis ir mes dirbame ne dėl pinigų, o dėl to, kad tai yra egzistencinis mūsų kelias – mes neturime tokios tuštumos. Jeigu mes važiuojame ilsėtis, tai mes važiuojame ieškoti naujų potyrių, draugų, naujų kažkokių reiškinių – mes tą laisvalaikį išnaudojame labai prasmingai“, – teigė D. Arlauskas.
Pasak pašnekovo, tam, kad žmonės visa tai suprastų, pirmieji pokyčiai turėtų įvykti švietimo srityje.
„Visa šita švietimo sistema – ji ruošia tokį išlaikytinių mentalitetą, kad ne nuo tavęs viskas priklauso. Štai, jeigu žmogus kenčia – darbdavys kaltas“, – teigė D. Arlauskas.
Visą pokalbį rasite Žinių radijo portale:
