Italija liberalizavo azartinių lošimų įstatymus 1992-aisiais, kai valstybės biudžetui verkiant reikėjo staigių pajamų dėl ekonominės krizės, panašios į Italiją apėmusią dabar. Lošimų industrija pagreitį įgijo Silvio Berlusconi laikais. Iš pradžių valstybės biudžetas gavo didžiules pajamas, o legalūs lošimai smarkiai sumažino mafijos kontroliuotą juodąją lošimų rinką. Tačiau vėliau pelnas į biudžetą augo nebe žymiai, nors lošimų apyvarta per pastaruosius keliolika metų išaugo daugiau nei keturgubai.

Paskutiniai tyrimai rodo, kad nuo lošimų yra priklausomi maždaug 700 tūkst. italų.

„Svarbiausia – laimėjimas: nesvarbu kiek, užtenka tiesiog išlošti. Net jei žmogus išlošia 5 eurus, tą akimirką jis vis tiek jaučiasi laimėtojas“, – tvirtina lošėjas Antonio.

„Žaidžiu, nes man patinka turėti vilties, kad laimėsiu. Kiekvieną savaitę – po bilietą“, – sako pensininkas Mario Gerardo.

Kai kurie įstatymų leidėjai teigia, kad lošimų liberalizavimas nužengė per toli. Tačiau nutraukti kad ir ne itin dideles garantuotas pajamas biudžetui teikiantį lošimo vajų kol kas nežadama, nes daugeliui aukso puodas savaitės pabaigoje, deja, atrodo realesnis nei didėsiantis atlyginimas ar atsiradusi darbo vieta kitą mėnesį.