Savo verslą kursiantis pašnekovas tvirtina paskolos neimsiantis ir nepatariantis to daryti pradedantiesiems verslininkams.
– Kodėl po penkiolikos metų bankininkystėje nusprendėte išeiti?
– Matyt, atsakymas slypi klausime. Banke pradėjau dirbti prieš 15 metų 1998 m. prieš pat Rusijos krizę. Per tą laiką labai daug kas pasikeitė ir bankininkystėje, ir aplinkoje – Lietuvos verslai labai subrendo.
Pergyvenau dvi krizes ir vieną pakilimą. Atitinkamai, kaip ir kiekviename darbe, yra tam tikri etapai. Bankui vadovauju pastaruosius penkerius metus, tam tikrą etapą mes realizavome, krizė, mano manymu, susitvarkė, bankų rezultatai labai geri.
Ateina momentas, kai turi pasižadėti kažkokiam ilgesniam laikotarpiui, todėl uždaviau sau klausimą, kur noriu save matyti po 10-15 metų. Nusprendžiau, kad matau save versle.
– Jūs esate ilgiausiai po krizės išsilaikęs banko vadovas iš visų didžiųjų Lietuvos bankų. Kaip Jūs tai paaiškintumėte?
– Kaip sakoma, už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Bankui pradėjau vadovauti 2008 m. birželį prieš pat krizę. Aš manau, kad prieškrizinis ir krizinis laikotarpis yra nežmoniškai vertingi.
Be to, per tą laiką sustiprėjo mūsų komanda, o bet kokią problemą lengva sutvarkyti, kai turi stiprią komandą.
Taip pat reikia pripažinti savo klaidas, kad galima būtų iš jų pasimokyti, jei jų nepripažįsti, nieko neišmoksi. Todėl ir yra posakis, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda, tiesiog tas muštas daugiau patirties turi.
Man patinka „Swedbank“ grupė, kuri nepuolė keisti vadovų, o pasakė: „Išmokite patys ir išsikapstykite“. Manau, kad tai, jog žinai, kaip valdyti banką prieš krizę, per krizę ir po jos, patirties prasme yra visai kas kita.
– Jaučiatės viską nuveikęs šiame poste?
– Čia yra tiek daug veiklos, tiek daug užsiėmimų ir įdomių dalykų. Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad būti „Swedbank“ valdybos pirmininku yra vienas iš penkių įdomiausių darbų Lietuvoje. Žmonėms iš šono atrodo, kad banke viskas yra apibrėžta ir fiksuota, o žvelgiant iš vidaus, situacija yra kiek kitokia.
Pirmiausiai susiduri su daug verslo gyvenimo istorijų, matai, kaip žmonės taupo, auga ir skolinasi būstui. Kartu susiduri su labai daug verslų ir žinai, kuo jie gyvena, bendrauji su žmonėmis.
Pavyzdžiui, dabar mes visi gerai žinome „Vičiūnų“ bendrovę. Bet dar 1997 m. jie kreipėsi į „Hansa lizingą“ ir sakė: „Turime idėją lizinguotis krabų lazdelių įrangą“. Mes jų klausėme, kas yra tos krabų lazdelės, o jie sako, kad tai yra žuvies produktas, atrodo kaip krabai, bet yra žuvis. Va, maždaug tokia buvo diskusija, mes leidome lizinguotis ir verslas pavyko.
– Užsiminėte, kad eisite į savo verslą. Kokį verslą kursite?
– Aš dar dirbu banke, todėl nenoriu to detalizuoti. Dažnai žmonės, paklausti apie verslą, teisinasi sakydami, kad neturi idėjos. Bet visi turi idėjų. Juk kiekvieną dieną į galvą šauna idėja, kad galima būtų ką nors padaryti. Dar pastebėjau, kad kiekvienas žmogus, kai nori ko nors, ima ir padaro.
– Na, gal bent užsiminti galėtumėte, koks tai bus verslas?
– Turbūt tai, kad pagrindinės mano kompetencijos yra susijusios su finansais ir vadyba, leidžia manyti, kad nenueisiu į žemės ūkį, nes apie tai žinau mažiau nei Žemės ūkio universitetą baigęs studentas.
– O ar imsite paskolą savo verslui?
– Kažkada esu sakęs, kuo bankas gali padėti pradedantiems verslininkams, kurie neturi pinigų srauto: kol verslas dar neįsivažiavo, nekabinti akmens po kaklu. Paskola gali padėti auginti verslą, kai yra stabilus pinigų srautas. Skolindamasis, kai neturi srauto, labai apsunkini patį verslą, nes nepalieki jam manevro laisvės. Bet kuris verslas prasideda nuo nuosavo kapitalo.
– Kalbant apie bankų sektorių, jūs pats pasakėte, kad pergyvenote dvi krizes ir vieną pakilimą. Ko iš šių virsmų pasimokė sektorius ir Jūs pats?
– Pagrindinė pamoka, kurią išmokau, yra tai, kad turi labai gerai suprasti, ką darai. 2007-2008 m. visi darydavo iki galo nesigilindami, buvo tarsi kažkokia karštligė. Aš tai galėčiau pavadinti masių psichoze, kad turtas tiktai brangs, o jeigu visi mano kaimynai perka sklypus, aš irgi turiu pirkti. Dabar visi iš to juokiasi, bet tuo metu tai atrodė tarsi taisyklė.
Žiūrint į krizės pamokas, jos priežasčių yra daug: tiek reguliacija, pačių bankų klaidos, politikų neveiksnumas.
Taip pat bankininkui labai svarbu, ir tai buvo viena iš mūsų klaidų, kad mes orientavomės į atskirų produktų pardavimus ir ne iki galo suprasdavome kliento situaciją. Pavyzdžiui, vienas specialistas gerai žinodavo vienos didelės įmonės faktoringo, kitas – ilgalaikės paskolos situaciją. Dabar mes turime vieną kliento vadybininką, kuris sprendžia visus jo klausimus.
– Ar šios pamokos padės apsisaugoti nuo krizių ateityje?
– Viena, ką galiu pasakyti, kad dar viena krizė tikrai bus. Gal ji nebus tokia gili, gal ne toje pačioje vietoje, bet vis tiek kažkas bus.
– Kodėl?
– Matyt, yra atskira diskusija, kodėl vyksta krizės. Galiu pasakyti, kad „Swedbank“ Švedijoje dirba nuo 1820 metų, per tą laiką jis pergyveno septynias krizes.
Pirmoji buvo geležinkelių krizė, kai visi tiesė geležinkelius ir manė, kad viskas bus vežiojama tik jais, bet jų buvo pritiesta per daug ir nebuvo, ką jais vežioti. O bankai patyrė nuostolių, nes buvo paskolinę pinigų šioms statyboms.
Mes išgyvenome nekilnojamojo turto krizę. Krizės dažnai būna susijusios su turto verte ir dideliais įsiskolinimais. Tačiau aš manau, kad dabar mes esame gerokai labiau apsaugoti tiek normatyvine, tiek buferių prasme. Bet, matyt, taip žmonės sutverti, kad lūkesčiai labai keičiasi, dabar visi taupo, o kai viskas eina geryn, vėl pradeda gyventi ne pagal kišenę.
– Jūsų bankas skelbia, kad paskolų portfelis pagaliau pradėjo augti, ar tai reiškia, kad krizė liko užmarštyje?
– Tai tikrai gera žinia, nes banko verslas yra skolinti pinigus. Tačiau dabar svarbiausia, kad augimas išliktų tvarus. Jeigu bankų paskolų portfelis augs panašiai kaip BVP, viskas bus gerai. Jeigu jis ims augti daugiau nei dvigubai greičiau, vėl atsiras įtampa. Reikia, kad augimas būtų tvarus ir paskolos neimtų didėti reikšmingai greičiau nei indėliai, nes tai reikš, kad vėl būsime priklausomi nuo išorės pinigų ir kad su skolinimu neiššauktume ekonomikos perkaitimo.
Kol kas viskas gerai. Tačiau yra kita problema – verslo investicijų lygis yra 2003 m. lygyje. Ilgą laiką neinvestuojant į įrengimų atnaujinimą ir plėtrą, sektorius ir šalis praranda konkurencingumą. Čia gali būti ilgalaikė grėsmė – per mažas investicinis lygis.
– Bet, matyt, ir bankai dabar neskolina taip lengvai kaip anksčiau?
– Čia yra ta juoda-balta diskusija, kai verslas sako, kad jiems neskolina, o bankai atsako, jog verslas nesiskolina. Reikia suprasti, kad mes nenorime grįžti į skolinimo sąlygas, kurios buvo prieš pat krizę. Dar kartais būna toks lūkestis, kad atsineši 5 proc. reikalingų pajamų, o 95 proc. pasiskolini iš banko net neturėdamas pinigų srauto arba nusiperki sklypą, tada atneši į banką naują vertinimą ir sakai, kad išaugo sklypo vertė, todėl nori paskolos. Suprantame, kad tai yra ydinga praktika ir ji neturėtų grįžti. Tačiau bankams visą laiką reikia ir reikės ieškoti, kaip būti konkurencingesniems ir padėti verslui augti.
– O kiek dabar įprastai verslas turi turėti nuosavų lėšų?
– Aš sakyčiau, kad svarbiausia, jog verslas pats supranta savo verslą ir jo riziką. Pavyzdžiui, jeigu jis turi lėšų, bet nesupranta susijusių rizikų, tai gali būti trumpalaikis sprendimas. Antras svarbus klausimas, kaip nauja paskola veiks įmonės veiklą. Jeigu nedidelis verslas ima didelę paskolą, tai gali sužlugdyti mažą įmonę. Trečias klausimas, kiek verslas deda nuosavų pinigų. Manau, kad nuosavos lėšos turėtų sudaryti bent 30 proc., o nekilnojamo turto atveju – iki 50 proc. Tai yra normali pasaulinė praktika. Taip pat turi būti užstatas.
– Kita dalis paskolų – būsto paskolos. Jos vis dar yra žemumose, kur yra to priežastis ir kokios prognozės?
– Matyt, atsakymas slypi vartotojų lūkesčiuose. Žmonės nedrįsta investuoti į turtą, nes nėra užtikrinti dėl ateities. Jeigu žiūrėtume į nekilnojamo turto kainų tendencijas, kaina paskutinius porą metų yra plokščia. Manau, kad žmonės nebelaukia butų pigimo, tiesiog nenori eiti į dideles skolas.
Mūsų duomenys rodo, kad šių metų pirmąjį ketvirtį naujų būsto ir vartojamųjų paskolų išduota 30 proc. daugiau nei prieš metus. Jų daugėja, bet vis dar mažiau nei amortizuojasi senų, taigi portfelis po truputį mažėja.
– Kaip apskritai krizę išgyveno būsto paskolų turėtojai ir kokia situacija yra dabar?
– Iki geros ar puikios situacijos dar yra toli, nes yra nemažai šeimų, kurios nėra išsisprendusios finansinių sunkumų ir turi skolų. Jų mažėja, bet vis dar pasitaiko. Todėl dar užtruks, kol visas finansinis sektorius visiškai atsities. Iš kitos pusės, bendrai situacija yra gerai. Atsimenate, kokios buvo antraštės 2009 m.: „Bankai išmes iš butų“. Aš dabar nematau tų išmestų žmonių, tai yra vienetiniai atvejai, tačiau jų privalo būti, nes jeigu žmogus žinos, kad jeigu moka ar nemoka vis tiek lieka bute, tai kodėl turėtum grąžinti paskolą?
– Anksčiau skandinaviški bankai buvo kaltinami pumpuojantys pinigus į Lietuvos rinką, dabar viskas apsisuko – piktinamasi atgal siunčiamais srautais. Ką atsakytumėte kritikams?
– Gerai, kai yra nuomonių, nes diskusijose gimsta teisybė. Mano galva, tvarus paskolų ir indėlių santykis yra 120-150 proc. Tai reiškia, kad 100 Lt indėlių dar keliasdešimt procentų gali pritraukti iš užsienio. Bet koks mažesnis santykis rodo konservatyvumą skolinant, bet koks didesnis – didelę priklausomybę nuo tarptautinių rinkų, o dabar mes žinome, kas ten darėsi. Tai yra pagrindinis momentas, kurį mes praleidžiame – prieš krizę visuose bankuose šis santykis buvo per 200 proc., dar dabar turime bankų, kur šis santykis yra per 300 proc. Mūsų santykis dabar yra 96 proc.
Kalbant apie pinigų atvežimą ir išvežimą, galbūt bandelių kepėjo nereikėtų įtikinėti kepti daugiau bandelių, tai yra jo verslas. Mūsų verslas yra skolinti, mes esame tuo suinteresuoti, kiek matome galimybių tai daryti saugiai ir tvariai, tai ir darome.
– Bankuose indėlių vis daugėja, pinigai stovi, už juos beveik negaunama palūkanų ir realiai jie tirpsta. Ką reikėtų su jais daryti?
– Tai, kad indėliai auga ne iš skolintų pinigų, rodo, jog žmonės prisitaikė prie naujos realybės. Tai, kad jie nukritus pajamoms sugeba sutaupyti, rodo, kad jie išmoko atidėti pinigus. Tai yra labai svarbu, bet matyti, kad žmonės dar neišmoko taupyti kitomis formomis, nes 90 proc. santaupų Lietuvoje laikoma indėliais. Tuo metu JAV indėliai sudaro 30 proc. viso namų ūkio finansinio turto.
Kiekvienam žmogui reikėtų pradėti galvoti apie savo ateitį ne tik apie kelis mėnesius į priekį, bet ir senatvę. Manau, kad daugelis neįsijaučia į pensijų reformos diskusiją, kuri skatina žmogų patį rūpintis ir 2 proc. savo atlyginimo atidėti pensijai. Tai nėra daug, bet tai yra geras signalas.
– Kokią apskritai matote Lietuvos bankų sektoriaus ateitį?
– O gal ir Lietuvoje bus galima taip pakratyti telefoną?
– Taip, po kelių mėnesių mes Lietuvoje turėsime tą sprendimą, tiksliai nežinau datos.
Jeigu bandytume prognozuoti 10-15 metų į priekį, manau, kad bankas turės būti paprastas ir atviras, ieškoti spendimų, kaip viską dar labiau supaprastinti.
Ateityje reikės mažiau skyrių, todėl mes einame į savitarną. Grynieji pinigai yra praeitis, seniena ir terpė šešėlinei ekonomikai.
Šia prasme Lietuva yra labai konservatyvi ir atsilikusi. Daugiau už mus grynųjų pinigų naudoja tik Bulgarija ir Rumunija, pas mus grynieji sudaro 30 proc. visų pinigų, Latvijoje – 20 proc.., Estijoje – 10, Anglijoje – 4 proc. Po kokių dešimties metų bus paprasčiau atsiskaitinėti ne grynaisiais. Žinoma, galima pajuokauti, kad ne grynais negali atsiskaityti pas gydytoją ar bažnyčioje, bet gal jie atras sprendimą.
Taip pat finansiniai instrumentai sudėtingėja, todėl žmonėms reikia patarėjų. Ta finansinė institucija, kuri stengsis padėti ir pateikti gerą konsultaciją, laimės.
– Kaip manote, kodėl bankų įvaizdis tiek Lietuvos, tiek Vakarų visuomenėse yra prastas? Ko reikia, kad jis pasikeistų?
– Galiu pajuokauti, kad bankų įvaizdis yra kaip ekonomikos veidrodis. Kai ekonomikai yra viskas gerai, visi bankais yra patenkinti, o per krizę visi bankininkai kariami. Tačiau turbūt priežastys yra gilesnės, kiekvienas turi individualių istorijų, kurios gali būti susijusios su lūkesčiais ir pažadų netesėjimu.
Aš manau, kad mes irgi turėjome savo problemų ir padarėme klaidų, kai kur nepažinojome klientų, kai kur prieš krizę paskolinome tam, kam neturėjome skolinti. Dabar daugelis tų verslininkų, kuriems per krizę mes sakėme, kad turi susimažinti sąnaudas, dėkoja, nes apsitvarkė ir yra konkurencingi. Aš manau, kad dabar Lietuvoje turime labai stiprius ir konkurencingus verslus, kurie nežmoniškai sustiprėjo per krizinį laikotarpį.
Kita atsakymo dalis yra susijusi su „Snoro“ ir „Ūkio“ banko istorijomis, o kol pasitikėjimas grįžta, užtrunka ne mėnesiais, o metais.
