Ir iš Rumunijos yra ko pasimokyti

Priėmusi precedento neturintį sprendimą Rumunija įkvėpė naujos gyvybės valstybės valdomoms įmonėms. Portalas DELFI kalbina vieno didžiausių pasaulyje turto valdytojų „Franklin Templeton“, prisidėjusių prie įmonių veiklos efektyvumo didinimo, atstovą Marių Daną.

Rumunija - vienintelė pasaulio valstybė, kuri savo gyventojams nusprendė pilnai kompensuoti komunistinio režimo ir karo metu nusavintą turtą. Šiam sprendimui įgyvendinti 2005 m. buvo sukurtas specialus „Fondul Proprietatea“ fondas.

2010 m. rugsėjį šio fondo valdymas konkurso būdu atiteko turto valdytojui „Franklin Templeton“. Nuo 2011 m. fondas listinguojamas Bukarešto akcijų biržoje. Šiuo metu fondo vertė siekia apie 3,3 mlrd. eurų (11,39 mlrd. Lt).

„Franklin Templeton” suinteresuotas pelningesne fondo portfelyje esančių įmonių veikla (22 iš jų kontrolinis akcijų paketas priklauso valstybei, daugiausia energetikos ir transporto sektoriuje), o tai skatina turto valdytoją valstybės valdomoms įmonėms priminti, kad komunizmas pasibaigė ir reikia išmokti pelningai veikti konkurencinėmis sąlygomis. Taip pat turto valdytojas skatina valstybės valdomas įmones listinguotis akcijų biržoje. Tai, fondu manymu, didina įmonių skaidrumą ir atskaitomybę.

Apie turto valdytojo nuveiktus darbus Rumunijoje ir valstybės valdomų įmonių veiklą su „Franklin Templeton“ atstovu M. Danu portalas DELFI kalbėjosi „Nasdaq OMX Baltic“ organizuotame Baltijos rinkų forume Rygoje.

- Kaip fondas atsirado „Franlin Templeton“ rankose?

- Su fondu pradėjome dirbti 2010 m. rugsėjo mėnesį. Turto valdytoją atrinko pagrindinis akcininkas – valstybė. Sukūrusi fondą valstybė norėjo turėti nepriklausomą fondo valdytoją. Atrankos procesas prasidėjo dar 2008 m. Iki tol Rumunijoje buvo įprasta į tokias pozicijas paskirti vietinius žmones ir nežinojome, ko laukti, tačiau nudžiugome patekę į antrą etapą, kur buvo atrinkti tik užsienio fondų valdytojai. Paskutiniame etape likome tik mes ir „Morgan Stanley“. Konkursą laimėjome 2009 m., dar prireikė metų, kol pradėjome dirbti.

- Ką radote valstybės valdomose įmonėse?

- Prieš pradėdami savo darbus peržiūrėjome tai, ką turėjome įmonių portfelyje, ir atlikome analizę. Tačiau manau, kad pradžios taškas buvo daug žemiau nei tikėjomės rasti.

2010 m. eiti ir kalbėtis su valstybės valdomų įmonių valdžia buvo sudėtinga, žmonės nenorėjo bendrauti, nors ir turėjome mažumos balsavimo teisę tose įmonėse.

Nepaisant to, per šiuos metus reikalai labai pasikeitė. Mums pavyko pasiekti, kad įmonėse būtų paskirti nepriklausomi valdybos nariai. To reikėjo, kad būtų apsaugota mūsų dalis fonde.

Kai pradėjome dirbti, pamatėme, kad beveik visose įmonėse vyravo politiškai paskiriami vadovai. Dabar reikalai po truputį keičiasi.

Nuo pat pradžios bandėme įmonėse įvesti teisingo korporatyvinio valdymo principus.

Vis dėlto didžiausios problemos buvo ekonominės. Valstybės valdomos įmonės politikų buvo naudojamos kaip socialinės apsaugos priemonės, buvo planuojami ir vykdomi ekonomiškai nepagrįsti investiciniai projektai. Būtent tai ir bandėme sustabdyti. Kompanijos išleidinėjo daug pinigų projektams, kurie iš tiesų neatnešė jokios vertės.

Pavyzdžiui, tokį projektą pastebėjome energijos gamintojo „Hidroelectrica“ atveju. Įmonė mažai uždirbdavo pelno, nors tokios įmonės rezultatai turėtų būti labai geri. Pamatėme, kad 2002 m. įmonėje buvo sudarytos sutartys su privačiais tiekėjais, kurie elektrą pirkdavo su 50-60 proc. nuolaida nei rinkos kaina. 2012 m. išsikovojome, kad šios sutartys būtų nutrauktos.

- Aptikote ir daugiau nepelningų investicinių projektų?

- Daug. Kai pradėjome darbą, valdžia norėjo sujungti energetikos įmones, kurios dirbo atominės energetikos, anglies, hidroenergijos srityse. Šio plano tikslas buvo išlaikyti darbo vietas, tačiau vietoj to, kad, sakykime, hidroenergijos kompanija būtų labai pelninga, veiktų viena įmonė, kuri turėtų mažai pelno arba net neštų nuostolius. Šį valdžios sprendimą pavyko sustabdyti tik teisminiu būdu.

- Ar per šiuos metus sumažėjo korupcijos lygis valstybės valdomose įmonėse?

- Manau, kad reikalai kaip reikiant pagerėjo. Anksčiau visi įmonių vadovybės sprendimai sulaukdavo šimtaprocentinio pritarimo, niekas nekėlė klausimų, įmonės turėjo daugybę investicinių projektų. Tačiau pradėję valdyti fondą atskirai nagrinėdavome investicinius projektus ir žiūrėdavome, kiek jie atneš naudos, ar negeneruos nuostolių.

Taip pat stengėmės, kad įmonėse dirbtų profesionalūs vadovai bei valdybos nariai. Norėjome, kad nebūtų jokių politinių užnugarių, kad būtų koncentruojamasi į veiklos efektyvumą ir pelningumą.

Kartu su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF) buvo sukurtas Korporatyvinio valdymo kodeksas, kuris pradėtas įmonėse įvedinėti nuo 2011 m.

Manau, kad per šiuos metus atsirado supratimas, ką mes darome kaip mažumos akcininkų atstovai – turime apsaugoti fondo turtą ir kartu esame suinteresuoti didinti įmonių vertę.

Nepaisant to, dar galima matyti politikų bandymų daryti įtaką valstybės valdomoms įmonėms.

- Ar Rumunijoje valstybės valdomų įmonių vadovai keičiasi kartu su nauja atėjusia valdžia?

- Anksčiau tai vyko. Žinoma, ir dabar dar vyksta. Kaskart, kai pasikeičia ministrai, matai bandymus keisti valdybos narius ir vadovą, bet kartu matome, kad įmonės, kurios tvarkosi laikantis Korporatyvinio valdymo kodekso, dirba kitaip – įdarbinami nepriklausomi valdybos nariai ir profesionalūs vadovai.

- Ar jaučiate pakankamą valdžios palaikymą skaidrinti ir efektyvinti valstybės valdomų įmonių veiklą?

- Valdžia neturi kito pasirinkimo. Jei žiūrėtume į įmonių rezultatus, įmonių, kurios yra mūsų portfelyje, rezultatai pagerėjo dvigubai. Žinoma, prie to prisidėjo ekonomikos atsigavimas, energetikos sektoriaus globalizacija. Tačiau tikime, kad ir mes tam turėjome įtakos.

Kaip ir minėjau, valdžia šiuo atveju neturi kito pasirinkimo, nes įmonėms tenka konkuruoti su privačiomis įmonėmis ir, jei joms nepavyks, teks atsitraukti.

- Ar stipriai sumažėjo valstybės valdomų įmonių darbuotojų skaičius nuo tada, kai pradėjote valdyti fondą?

- Kai kuriais atvejais – taip. Tačiau tai buvo būtina, nes anksčiau valdžia ne visada prioritetu pasirinkdavo pelningumą. Pavyzdžiui, jau minėtai „Hidroelectricai“ darbuotojų skaičių teko susimažinti daugiau nei 50 proc.

Kitu atveju anglies sektoriuje dirbęs energijos gamintojas turėjo laikinų nemokamų atostogų išleisti daugiau nei 2 tūkst. darbuotojų, tačiau tam visaip priešinosi ir patyrė didelius nuostolius.