Klasika vietoj įžangos
Jau nebe pirmą šimtmetį gyvuojantys sendaikčių turgūs, turintys visuotinai prilipusį „blusų“ turgaus pavadinimą, pirmiausia atsirado Vakarų Europoje. Juk ne visi, o juo labiau – mažiau uždirbantys amatininkai, darbininkai ar klerkai, galėjo įsigyti norimą drabužį, apavą, skrybėlę ar net laikrodį normalioje parduotuvėje. Didžioji dalis proletariato, ypač – liumpenproletariato, traukdavo tiesutėliai į gatvių labirintuose ar nuošalesnėse aikštėse spontaniškai atsiradusius naudotų daiktų turgus. Ten, jei pritrūkdavo pinigų (ar jų visai neturėdavo), galėdavo išsimainyti savo turimą daiktą į jam patikusį. Jeigu kas tai primiršo, patariu vėl atsiversti anglų literatūros klasiko Čarlzo Dikenso romaną „Oliveris Tvistas“.
Veržli XX amžiaus pradžia su technikos ir technologijų naujovėmis, atrodė, išstums praeito amžiaus atgyveną – „blusų“ turgų – į visišką miesto gyvenimo užkaborį. Juk jau spindėjo, augo ir didėjo naujoji parduotuvių era – universalinės parduotuvės, gimusios, beje, dar antroje XIX amžiaus pusėje ir taip tiksliai (bei meniškai) aprašytos kito to meto klasiko – prancūzų prozininko Emilio Zolia – romane „Moterų laimė“.
Deja, parduotuvių laimė baigėsi kartu su Pirmuoju pasauliniu karu. Jam pasibaigus pasirodė, kad dešimtys milijonų žmonių yra visiškai nuskurdinti (juk už karo padarinius kažkas turi sumokėti). Ypač siaubinga padėtis 1918–1922 metais buvo Vokietijoje – ji, kaip pralaimėtoja, buvo apkrauta milžiniškomis kontribucijomis. Norint įsivaizduoti to meto gyvenimą šioje šalyje, tereikia atsiversti dar vieno klasiko – Ericho Marijos Remarko – romaną „Juodasis obeliskas“. Tai bent buvo gyvenimas: infliacija – astronominė, grynieji pinigai – beveik beverčiai, o cigarečių pakelis vertinamas kaip kilogramas geros mėsos. Tik, deja, milijonai vokiečių neturėjo nei viena, nei kita.
Štai tokiu atveju ir gelbsti (paprastai – nuo bado) natūriniai mainai. Taip ketverius metus po Pirmojo pasaulinio karo Vokietija buvo virtusi vienu didžiuliu „blusų“ turgumi, kuriame, jei turėjai bent kokį vertingą daiktą, galėjai jį išsimainyti į kitą, sau reikalingą. Šitaip išgyveno (ir dėl to liko gyvi) milijonai vokiečių. Nors ką ten Vokietija – Rusijoje buvo dar baisiau. Ten taip pat minėtus ketverius metus, kol atsirado pirmoji tvirta sovietinė valiuta, vienintelis būdas išgyventi buvo natūriniai mainai „blusų“ turguje. O garsioji Maskvos „Suchariovka“ (didžiausias to meto turgus) traukė prekybininkus ir vagis iš visos šalies.
Turgelis ant Tauro kalno Vilniuje
Kaip žinoma, sovietų valdžia nemėgo visko, ko negalėjo kontroliuoti, todėl ilgainiui visa laisvoji prekyba buvo suvaržyta iki kolūkinių turgaviečių lygio. Laimė, Kremliuje neatsirado tokių kietakakčių, kokie vėliau pasireiškė Šiaurės Korėjoje, kur bet kokia nevalstybinė prekyba buvo laikoma kriminaliniu nusikaltimu. Tiesa, Vilniuje, dabartinio autobusų parko teritorijoje, apie 1970–1975 metus veikė vadinamoji „talkučka“. Tai buvo turgus, kuriame prekiauta (ir mainikauta) visai ne agurkais ar bulvėmis. Čia buvo galima nusipirkti tikrus džinsus, o turint bloką kramtomosios gumos – išsimainyti jį į norimos muzikos grupės plokštelę. Be abejo, sovietų valdžia negalėjo ilgai žiūrėti pro pirštus į šį kapitalizmo židinį, tad 1975 m. tuometėse „Vakarinėse naujienose“ pasirodė degtukų pakelio dydžio žinutė: „Vilniaus miesto Vykdomasis komitetas, remdamasis darbo žmonių reikalavimais, uždaro turgavietę, esančią...“
Laimė, išliko ir tebegyvuoja turgelis ant sostinės Tauro kalno. Čia vos ne nuo pokario metų pamėgo rinktis įvairiausi kolekcininkai – nuo renkančių ženkliukus iki besidominčių senoviniais ginklais. Dėl ganėtinai savitos publikos ir dėl čia „besisukančių“ daiktų retumo jis sugebėjo išlikti visus sovietmečio metus ir neužkliuvo nei to meto milicijai, nei KGB. Ir dabar šiame turguje galima išsimainyti namuose užsigulėjusią senovinę monetą į patikusią taurę ar vazą. Juo labiau kad dabar, atsivėrus sienoms, iš Vakarų Europos į Lietuvą plūstelėjo milžiniškas srautas ir pseudoantikvarinių, ir tiesiog visokiausių namų apyvokos daiktų. Tad šis buvęs kolekcininkų turgelis vis labiau tampa nuolat augančiu tikru „blusų“ turgumi. Ir tokie turgūs jau plinta šalyje.
Tikrasis „blusų“ turgus
Vasarą – Mokytojų namų kieme, Vilniaus g. 39, žiemą – Gedimino pr. 9. Tokiais adresais „klajoja“ pirmasis Vilniuje tikras „blusų“ turgus. Jis gimė prieš kelerius metus Vilniaus mokytojų namų kieme. Organizuoti tokį turgų – ir prekyvietę, ir mainų aikštelę – šovė į galvą keturioms veiklioms merginoms. Tai Doloresa Greivytė (idėjos autorė, studijuojanti VGTU ir dirbanti, kaip pati sako, biuro „fėja“ reklamos agentūroje), Ramunė Rupšytė (dirba renginių organizavimo agentūroje), Viktorija Gudelevičiūtė (Kulinarijos studijos koordinatorė) ir Ignė Aleksandravičiūtė (VU studentė).
Išplatinus apie tai informaciją internete ir žiniasklaidoje, į Mokytojų namų kiemą vasaros sekmadieniais ėmė rinktis minios vilniečių ir miesto svečių. Ir ko tik sostinės gyventojai ir atvykėliai iš kitų miestų į tą „blusų“ turgų neatsineša: čia rasi senų ir naujų drabužių, avalynės, senųjų gerųjų vinilinių plokštelių, įvairiausios bižuterijos, indų, stalo įrankių, pagaliau – iš svečių šalių parvežtų suvenyrų. Randi tai, kas tau patinka, – deriesi ir perki. Arba mainai į savo atsineštą daiktą. Žiūrėk, ir pavyksta abiem šalims susitarti.
O nuo rudens sostinės „blusų“ turgus persikraustė į solidesnę erdvę – prekybos pasažą „Gedimino 9“. Regis, tai visiems į naudą. Mat šis prekybos centras (taip jį galima pavadinti gana sąlyginai), kuriame ir toliau žioji neišnuomotų patalpų tuštumos, nors kiek atgyja bent sekmadieniais, o „blusų“ turgaus publika turi stogą virš galvos. Ir iš to laimi visi: ir ateinantys tik į minėtą turgų, ir tie, kurie užsuka tik į vieną iš parduotuvių. Kartu galima apžiūrėti viską.
„Blusų“ turgūs – turistų traukos centras
Šiandienė Vakarų Europa – tai ne tas senasis žemynas, kur žmonės triūsė po 12 valandų per dieną ir kur badas ar išsekimas buvo „normali“ mirties priežastis. Šiandien turtingose ES šalyse „blusų“ turgūs yra tapę savotišku užsieniečių traukos centru. Kaip Paryžiuje apžiūrimas Eifelio bokštas ir Eliziejaus laukai, Londone – Parlamento rūmai ir Trafalgaro aikštė, taip bet kurioje Europos sostinėje (ir net didesniame mieste) turistams pasiūloma apsilankyti ir vietos „blusų“ turguje.
Štai Londone yra begalė turgų, kur prekiaujama įvairiausiu maistu, karalienės Viktorijos laikų senienomis ar tiesiog nereikalingais daiktais. Spitalfildso turgus – didelis ir gana komerciškas, kur galima rasti įdomių drabužių ir aksesuarų. Ir jokių senienų! „Sunday Up“ ir „Backyard“ – visai gretimai įsikūrę turgūs. Juose yra visko ir daug – tai turbūt geriausia vieta pirkti ar bent dairytis. Čia gausu jaunų dizainerių ir vintažinių apdarų, neįtikėčiausių rankų darbo papuošalų, egzotiškiausių pasaulio virtuvių maisto ir t. t. Brik Leino turguje prekiauja visi ir viskuo – atsitempia iš namų krūvas daiktų ir įsikuria tiesiog ant šaligatvių. Tikrų tikriausias „blusturgis“! O ką daryti, jei planuoji kraustytis ir daiktai nebetelpa pro duris ar pritrūksta pinigų susimokėti už kambario nuomą? Išeitis viena – viską tempti parduoti (blogiausiu atveju – išsimainyti) į tokį turgų.
Dar vienas garsus turgus – tai knygų turgus Londono centre, prie pat upės, Saut Banko dalyje, visai šalia garsiosios „akies“ – apžvalgos rato. Žodžiu, Europos finansų sostinėje yra bent keletas stambių „blusų“ turgų – kiekvienam pagal skonį. Panaši situacija, be abejo, egzistuoja visose Europos sostinėse ir nors kiek didesniuose miestuose.
„Blusų“ turgų plitimą skatins skurdas?
Savo sostinėje jau irgi turime tikrą „blusų“ turgų. O kaip kituose miestuose? Kaune, prie Kauko laiptų, praėjusią vasarą buvo įsikūręs tikrų tikriausias „blusų“ turgus. Beta Kondratenkaitė teigė jį suorganizavusi todėl, kad, jos nuomone, Kaune nieko įdomaus nevyksta. Taip ši kaunietė su kolegomis ėmėsi iniciatyvos ir sukūrė erdvę, kurioje galima ilsėtis, dalytis meno kūriniais ar keistis knygomis. Galbūt šis turgus šiemet atgims kartu su pavasariu?
Dar viena laikinojoje sostinėje vieta, kurią sąlyginai taip pat galima pavadinti „blusų“ turgumi, – tai Aleksoto turgus, viena iš tų nedaugelio prekyviečių Lietuvoje, kur susikerta turtingųjų ir vargšų interesai. Žmones čia traukia prekės, kurių nėra jokiame ištaigingiausiame prekybos centre. Dažniausiai tai – antikvariniai daiktai: baldai, žvakidės, šviestuvai, paveikslai ir kiti buities rakandai. Juos turgaus prekiautojai superka Vakarų Europos antikvariatuose. Kaip ir visur panašiose vietose, čia yra visko – nuo tikrų senovinių vertybių (tai, žinoma, retenybė) iki gausybės pigaus kičo. Šių naujų savininkų ieškančių daiktų buvusios tėvynės – Vokietija, Prancūzija ir Olandija.
Beje, pasižvalgius ir po kitus šalies turgus, galima tvirtinti: „blusomanija“ plinta tiesiog proporcingai skurdo augimui Lietuvoje. Ir nesvarbu, ar tai būtų garsieji Rietavo ar Panevėžio automobilių turgūs, ar tiesiog paprastas turgus kokiame nors nedideliame miestelyje, tarkim, kaip Kalvarija. Čia prekiaujama viskuo, ką tik galima atvežti iš Vakarų Europos ir parduoti čia, Lietuvoje, – nuo padangų iki vazonų, nuo puodų iki sodo įrankių. Be to, čia viskas kelis kartus pigiau nei parduotuvėse. Ką padarysi: pigumas yra ta vėliava, po kuria kuriasi vis nauji „blusų“ turgūs, šiais sunkmečio metais metantys iššūkį parduotuvėms.
Taip, čia nėra ypatingo aptarnavimo, čia niekas nekalba apie garantinį ar pogarantinį remontą, čia niekas neišrašo kvitų ar sąskaitų. Deja, darbo ar dalies algos netekusiems žmonėms tai yra priimtina: turguje pigiau įsigijus daiktą, sutaupyti litai labai praverčia kituose šeimos biudžeto sektoriuose. Kiek tai tęsis? Tikriausiai nežino niekas. Juolab kad dauguma mūsų pensininkų dar turi daug sukauptų gyvenimo atsargų, kurioms dabar, regis, jau pats laikas keliauti į „blusų“ turgus.
Butai kaip daiktų sandėliai
Dabartinei 20-mečių ar 30-mečių kartai nesuprantama, kaip galima imti ir nusipirkti (vienu kartu!) 10 rankšluosčių ar 5 patalynės komplektus. O štai dabartinė pensininkų karta tai puikiai prisimena. Be to, tai primena ir atsargos, iki šiol sandėliuojamos drabužių spintose, tamsiuosiuose kambariukuose ar sodo namelių palėpėse. Tokie buvo anie laikai: „išmetė“ ko nors (t. y. prekybos salėje pasirodė nors kiek geresnių batų ar jau minėtų kilpinių rankšluosčių) – tai pirk, kiek tik gali. Ir žmonės pirko. Ką tik galėjo, ką tik gaudavo. Užtat ir dabar daugelio pensininkų spintų lentynos dejuoja nuo patalynės komplektų svorio arba spindi rankšluosčių ar chalatų spalvomis.
Pasirodo, nors nuo „brandaus socializmo“ ar dar ankstesnių laikų praėjo vos ne pusė amžiaus, per tą laiką susidėvėjo vos ketvirtadalis patalynės komplektų ar trečdalis rankšluosčių rietuvės. O krištolas, taurių rinkiniai, lėkščių komplektai? Vaikams to nereikia, anūkai juokiasi vien šiuos daiktus pamatę.
Iki šiol, kol dar nebuvo mažinamos pensijos ar apmokestinti išvarytieji nemokamų atostogų būsimieji pensininkai, dar buvo galima kentėti. Tačiau dabar, kai mokesčiai ima spausti visus be pasigailėjimo, turbūt ateis eilė „pravėdinti“ ir tą daugelį daiktų, iki šiol ramiai gulėjusių pagyvenusių (ir ne tik) žmonių butuose. O kaip kitaip verstis, kai sąskaitos už komunalines paslaugas tik didėja, o pensijos ir algos mažėja? Tad visai nenuostabu, jei artimiausiu metu tūkstančiai pensininkų (ir dirbančių žmonių) bus priversti nešti į „blusų“ turgus tai, ką kažkada nusipirko galvodami, kad jei jiems ir neprireiks, tai bent vaikams bus.
Deja, kiekviena karta turi sau patinkančius drabužius, apavą ir, pasirodo, netgi rankšluosčius. Reikia suprasti išėjusius į neorią senatvę žmones: anuomet jie elgėsi pagal to meto elgesio normas – pirko, ką galėjo. Ko gero, dabar atėjo metas tai parduoti, kad nors kiek pasisaldintų tą neorią senatvę. Taip, tuos žmones iki šiol kamuoja sovietmečiu įkaltas kompleksas: pardavinėti ar mainyti yra gėda. O gyventi skurde argi ne gėda?