Centrinės hipotekos įstaigos direktoriaus Antano Barono teigimu, palyginus 2007 ir 2008 metų gruodžio mėnesių statistiką, paaiškėjo, kad turto areštų, kai areštuojamas juridinių asmenų turtas, skaičius padidėjo daugiau kaip 200 proc. (didžiausi šuoliai buvo 2008 metų spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais), 2008 metų pabaigoje, palyginti su užpraeitais metais, beveik dvigubai padaugėjo nutarčių dėl bankroto bylų iškėlimo. 2009 metais šių nutarčių skaičius taip pat nemažas — prieš dvejus metus, sausį, tokių nutarčių užregistruota 28, o dar nesibaigus šių metų sausiui užregistruota jau 91 nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat 2008 metais labai padaugėjo išieškojimų iš įkeisto turto — net 248,28 proc., palyginti su užpernykščiu gruodžiu.
Remiantis Turto arešto aktų registre įregistruotais turto arešto aktais, nustatyta, kad 2008-aisiais areštuotas 27 018 asmenų turtas, iš jų — 21 213 fizinių ir 5 805 juridinių asmenų, o 2007-aisiais — 18 468 fizinių ir 3 639 juridinių.
Masiniai atleidimai
Įmonių bankrotų padarinys — masiniai atleidimai. Vien per 2008 metus buvo gauti net 135 pranešimai apie grupės darbuotojų atleidimus. Tai yra du kartus daugiau nei 2007 metais. Iš viso atleidimo lapeliai įteikti 6 922 darbuotojams. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2007 metais gauta 60, 2006-aisiais — 42, 2005-aisiais — 70 pranešimų apie grupės darbuotojų atleidimus. Net pusė darbuotojų atleista dėl įmonėms iškeltų bankroto bylų. Kitos atleidimų priežastys — įmonių struktūriniai pertvarkymai dėl nepalankios ekonominės situacijos ir darbo organizavimo pakeitimai.
Šiuo metu taip pat vis dažniau tenka išgirsti ne tik apie masinius atleidimus, bet ir apie vertimą išeiti iš darbo savo noru.
Vilniuje esančioje metalo perdirbimo įmonėje ketverius metus išdirbęs Augustas artimiausiu laiku papildys bedarbių gretas — vyrui aiškiai liepta išeiti iš darbo savo noru, kitu atveju priežastis atleisti bus rasta be didesnio vargo... „Mus įspėjo, kad darbo nėra, tad galime eiti atostogų, po kurių teks palikti įmonę. Nors jie ir toliau priima į darbą naujų žmonių, kuriuos po kelių mėnesių atleidžia. Kur teisybė?“ — klausia vyras.
Atsakymas šiuo atveju paprastas. Jei išeisite iš darbo savo noru, jums nepriklausys išeitinė kompensacija, mat išeitinė išmoka mokama tuo atveju, jeigu darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (Darbo kodekso 129 straipsnis), ar likvidavus darbdavį (Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tokiais atvejais atleistam darbuotojui turėtų būti išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje. Kadangi Augustas įmonėje išdirbo ketverius metus, jam priklausytų trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.
Neišdirbusiuosius bandomojo laikotarpio darbdavys gali atleisti supaprastinta tvarka — nemokant išeitinės kompensacijos.
Sąžinės reikalas
Apie Augusto ir panašaus likimo žmones išgirdęs Lietuvos auditorių rūmų prezidentas Saulius Lapšinskas pripažino, kad ekonominiu sunkmečiu daugėja darbdavių sprendimų, stebinančių darbuotojus. „Tiesa, atleisti žmogų, nepagalvojus apie pasekmes, ir tuojau pat įdarbinti kitą nėra logiška, — sako ekspertas. — Žinoma, tai įmanoma padaryti, jei atitinkamoms pareigoms nereikia nei kvalifikacijos, nei pasiruošimo ar įdirbio.
Vis dėlto dažniausiai to reikia, tad darbdavys geriau pasiliks patikimą darbuotoją, žinantį savo darbo subtilybes, nei ims naują, kurį teks apmokyti. Be to, prieš atleisdamas iš darbo verslininkas pagalvos bent kelis sykius. Žinoma, jam neapsimokės atleisti iš darbo jauno ir perspektyvaus darbuotojo. Jei teks mažinti etatų skaičių, bus atsisakyta vyresnio, mažiau darbo atliekančio žmogaus.“
Lietuvos auditorių rūmų prezidentas S.Lapšinskas pripažino, kad tarp verslininkų yra tiek sąžiningų, tiek nesąžiningų žmonių. Ekonominio klestėjimo metu jie pasinaudodavo galimybe nuslėpti mokesčius, naudotis „vokelių“ sistema. Dabar jie teoriškai gali pasinaudoti sunkmečio teikiamomis galimybėmis — net ne tik tam, kad sumažintų darbuotojų atlyginimus, bet ir tam, kad paskelbtų įmonės bankrotą, jei tik tai jiems palanku. „Tiesa, nemanau, kad visur tik prisidengiama krize, — sako S. Lapšinskas. — Esu tikras, kad dauguma įmonių iš tiesų pajuto krizės spaudimą, verčiantį imtis būtinų priemonių jau šiandien.“
Su šia nuomone nesutinka buhaltere dirbanti Kristina. Praėjusių metų pabaigoje jos vyras tapo bedarbiu. Šeima to labai nesureikšmino, mat tikėjosi greito pokyčio į gera — nėra šito darbo, atsiras geresnis. „O tol, kol vyras vėl įsidarbins, tikėjomės gyventi iš mano pajamų, — kalbėjo moteris. — Dar lapkritį uždirbau pustrečio tūkstančio litų, deja, šiuo metu mano pajamos sumažėjo net tūkstančiu: neliko papildomų darbų, pakito atlyginimo skaičiavimas. Pablogėjo ne tik mano, bet ir kitų darbuotojų padėtis — kai kurie iš jų liko be darbo. Aš pati dirbu su įmonės dokumentais ir matau, kad finansinė darbdavio padėtis neblogėja — įmonė dirba pelningai.
Darbuotojams, žinoma, sakoma, kad patiriame nuostolių. Kaip reiks gyventi toliau, nežinau. Vyras taip ir nesusirado naujo darbo, o pokyčių mano įmonėje artimiausiu metu nematyti.“ „Protingi verslininkai jau dabar stengiasi peržiūrėti ne tik darbuotojų atlyginimus, bet ir visas kitas įmonės išlaidas bei pajamas, — teigia S. Lapšinskas. — Žiūrima, kur galima sutaupyti, ko galima atsisakyti. Nereikia manyti, kad tai daroma tik darbuotojų sąskaita.“
Gindamas darbdavius, mažinančius algas savo darbuotojams, S.Lapšinskas primena ir tą faktą, kad stipriai pakito mokestinė bazė. „Jei jau dabar neperžvelgsime įmonių finansinių operacijų, galime greitai prieiti liepto galą, — tvirtina ekspertas. — Tokiu atveju darbuotojai ne tik gaus mažesnes algas, bet ir visiškai liks be darbo.“
Metas solidarizuotis
Transporto įmonėje dirbantis Paulius susidūrė su kiek kitokia situacija. „Kai įsidarbinau, man buvo žadėtas 1800 litų siekiantis atlyginimas, — sako vyras. — Tačiau jo taip nė karto ir negavau. Pirmą mėnesį man sumokėjo 1 500, antrą — 1 300 litų. Sausį, girdėjau, gausime vos daugiau nei minimumą. O kas baisiausia, mums nelieka nieko kito, kaip tik taikstytis su tokia padėtimi ir tikėtis, kad atlyginimai dar kils.“
„Šiuo metu sunku ne tik darbuotojams, bet ir darbdaviams, — teigia S.Lapšinskas. — Tie, kurie jau anksčiau galvojo apie ateitį, krizę išgyvena lengviau, tie, kurie gyveno vien šia diena, vos suduria galą su galu. Ir ši taisyklė apima ne tik verslininkus, bet ir darbuotojus.“
Tokia situacija, pasak pašnekovo, dabar yra visame pasaulyje. Lietuva šiuo atveju nėra išskirtinė. „Jei verslininkas galvoja apie rytojų, jis priima įmonės ateičiai palankius sprendimus, investuoja į ateitį, ima taupyti, — tvirtina ekspertas. — Jei darbuotojas galvoja apie rytojų, jis taip pat turi apmąstyti savo finansinę padėti, imtis taupyti, sumažinti išlaidas ar ieškoti papildomo finansų šaltinio.“
Netikėtumo padariniai
Krizė, nors ir buvo prognozuojama, Lietuvą, kaip ir visą pasaulį, užklupo netikėtai. „Devyni 2008 metų mėnesiai buvo finansinio pakilimo metas, o jau spalį mus užklupo krizė, — sako S.Lapšinskas. — Mūsų mąstysena staiga pasikeitė. Verslininkai, matydami artėjantį nuosmukį, puolė atšaukti kalėdinius vakarėlius, atsisakyti darbuotojams mokamų premijų. Imtis priemonių reikėjo staiga, ir tie, kurie suspėjo, sunkmetį išgyvens lengviau.“
Lietuvos auditorių rūmų prezidentas įsitikinęs, kad dar nevėlu imtis finansų apsaugos priemonių, mat krizė dar tik prasideda. „Baisu bus tada, kai ji įsibėgės, — tikina S.Lapšinskas. — Vartojimas mažėja. Ateis laikas ir tai atsilieps visai Lietuvos ekonomikai.“
Be visų neigiamų sunkmečio padarinių, Lietuvos auditorių rūmų prezidentas išskyrė ir teigiamų. „Įmonėse vykstantys pertvarkymai viską sudėlios į savo vietas, — sako S. Lapšinskas. — Anksčiau darbuotojai buvo karaliai, prieš kuriuos darbdaviai turėjo keliaklupsčiauti. Dabar padėtis kinta — darbuotojai ima stengtis išlaikyti darbo vietą, jų atliekamas darbas tampa našesnis.“
Ir kol ekonominio pakilimo nė neprognozuojama, daug kas paliekama žmogaus sąžinei ir garbės jausmui. „Prie įmonės išsaugojimo, jos klestėjimo turi prisidėti kiekvienas darbuotojas, — mano S. Lapšinskas. — Savo ruožtu darbdavys, keisdamas įmonės politiką, turi atsižvelgti į darbuotojus. Kai situacija ims gerėti, turės kilti ir darbuotojų atlyginimai — tai jau darbdavio garbės reikalas.“