G.Sorosas mano, kad perėjimas prie ekonomikos, kurį būtų paremta ne tik eksportu, bet ir vidaus vartojimu, Kinijai bus sudėtingesnis, negu atrodo, rašo „Foreign Policy“.
„Kinija smarkiai išlošė iš globalizacijos, tačiau kalbant apie tą vystymosi modelį, kuriuo naudojosi, ji priėjo kelio galą. Šis modelis buvo paremtas eksportu ir investicijomis“, - sakė G. Sorosas per interviu „Foreign Policy“, antros pagal dydį pasaulio ekonomikos atžvilgiu išreikšdamas daugiau skepticizmo negu visuotinai priimtos Volstrito nuomonės šalininkai.
„Vartojimas sudaro tik trečdalį BVP, o tai beveik jau riba, kuri dar leidžiama, - sakė G. Sorosas. – Taigi jiems teks keisti tokią situaciją. Tačiau jų laukia nelengvas, duobėtas kelias ir sudėtingas nusileidimas. Ekonomikos nuosmukis skatina nedarbą. Žmonės jaučia baimę, todėl išauga jų polinkis taupyti. Taip smunka visi trys segmentai: eksportas, investicijos, vartojimas“.
Vienas iš G.Soroso intelektualinių bruožų yra gebėjimas greitai numatyti, kas, esant tokiam scenarijui, laimės. Tai naudinga savybė, jei vadovauji investiciniam fondui. Toks mąstymas taip pat artimas Rytų Europos mąstysenai. Gerai žinomas Vladimiro Lenino posakis, jog pagrindinis bet kokios politinės problemos klausimas yra „kas kam“: „kas kam ką daro?“
Būtent šią koncepciją G. Sorosas pritaiko Kinijos ekonomikai. „Svarbi gudrybė, padėjusi išlaikyti ekonomikos augimą, buvo žemas Kinijos valiutos kursas. Jis prilygo mokesčiams už kinų darbo jėgą. Tačiau žmonės nejuto, kad juos slegia mokesčiai. Kadangi ekonomika vystėsi labai greitai, šiuo augimo periodu žmonės būdavo patenkinti, nepaisant to, kad atlygis už darbą išlikdavo labai mažas“, - sakė jis.
Tuo metu daugiausia laimėjo Komunistų partijos elitas, kurio atstovai gaudavo asmeninę naudą ir stebėdavo, kaip auga ekonomika. Tačiau prasidėjus nuosmukiui, tokia politinė dinamika nustoja veikusi, nes „smarkiai smunka žmonių troškimas taikytis su režimu, kuris yra diktatoriškas“, pažymi G. Sorosas.
Jis prognozuoja, jog Kinijos laukia konfliktai ir krizės. „Didysis klausimas Kinijai ir visam pasauliui, kaip bus sprendžiamas šis klausimas: ar stiprinant demokratiją, ar griežtinant represijas, - sako milijardierius. – Labai tikiuosi, kad tai padės sutvirtinti demokratiją ir sukurs teisingesnę socialinę sistemą, kurioje valdžia turės mažesnį vaidmenį. Tačiau valdančioji klasė retai savo noru atsisako privilegijų, taigi galima tikėtis socialinio konflikto, taip pat ekonominės krizės“.
Tačiau nepastovi ateitis, kuri prognozuojama Kinijai, yra komfortiška terpė G. Sorosui, tiek kaip aktyvistui, tiek kaip mąstytojui. G. Sorosas gerai jaučiasi ir laviruodamas tarp savo lapiniško visuomeninio gyvenimo ir dygliuotos intelektualinės veiklos.
„Veikla yra būtina, kad suteiktum peno supratimui“, - tvirtino jis. Tačiau G. Sorosas nesivaržo įvardyti veiklą, kurią jis vertina labiausiai. Tai ne turto kaupimas, nors darė tai daug kartų, ir ne parama atvirai visuomenei, nors asmeniškai tam skyrė 8 mlrd. dolerių. Tai mėginimas rasti atsakymą į jo didžiąją idėją – kodėl žmogus gimsta šiame pasaulyje.
