Kadangi sudaro tik kelias dešimtąsias Europos ekonomikos, Graikija negali daryti įtakos makroekonominiams procesams. Tačiau būdama euro zonos nare ir kilus rizikai dėl narystės Graikija Europai daro psichologinę įtaką ir neigiamai veikia viso regiono ekonominį klimatą. Kartais geriau neigiamas sprendimas nei neapibrėžtumas dėl pasitraukimo galimybės. Europos Sąjungos (ES) institucijos siunčia aiškų signalą, kad nuolaidžiauti Graikijai neketinama ir šantažu dėl pasitraukimo iš euro zonos valstybė nieko nelaimės. Jai keliami labai konkretūs reikalavimai ir jeigu jie nebus įgyvendinti, pasitraukimo alternatyva bus siūloma.
Tačiau naujieji Graikijos politikai supranta, kad valstybės pasitraukimas iš euro zonos yra katastrofa jai pačiai. Valdžia pastarosiomis savaitėmis jau turėjo galimybių įsitikinti, kaip juda indėliai bankuose, kai sukyla lūkesčiai dėl Graikijos pasitraukimo. Tik atsiradus rizikos dėl galimo euro atsisakymo, Graikijos bankų sistemą iš karto palieka šimtai milijonų indėlių. Manau, kad to tikrai niekas nenorėtų, nes kitu atveju Graikijos bankų sistema tiesiog sustotų ir valstybės ekonomika negalėtų funkcionuoti. Bet rizika pamažu keičiasi ir ateina suvokimas, kad šiuo atveju šantažas nėra pats produktyviausias būdas spręsti savo vidines problemas.
Deja, atrodo, kad Europa dar ilgai spręs Graikijos problemą. Pasakyti, kada bus išperkami Graikijos vertybiniai popieriai, neįmanoma ir dėl to, kad atsiranda vis naujų datų, jos ir formuoja šalies lėšų poreikį: greitu metu siekiama patvirtinti ir vėliau patikslinti reformų programą, valstybė stokoja lėšų elementarioms reikmėms. Net jeigu jai bus suteiktas laiko tiltas išlipti iš duobės, tikėtis, kad vieną dieną viskas pasibaigs, neverta. Tai dar gali trukti ilgus metus.
Kur kas pavojingesnis reiškinys ES ekonomikai ir euro situacijai turėtų būti Didžiosios Britanijos išstojimas iš Bendrijos. Nors ji nėra euro zonos narė, jos pasitraukimas turėtų įtakos euro vertės mažėjimui. Tačiau kol kas būsimo referendumo dėl išstojimo iš ES rezultatus prognozuoti sunku, o pats referendumo faktas įtakos finansų sektoriui šiuo metu nedaro. Tačiau, kilus realiai rizikai, smūgis bus jaučiamas.
Nuolatinis Graikijos klausimas verčia užmiršti, kad neramumų netrūksta ir visoje ES. Europos centrinio banko (ECB) kiekybinis skatinimas pumpuoja pinigus į apyvartą ir jie potencialiai sukelia infliacijos grėsmę. ECB ir kiti centriniai bankai turi svertų pasukti priešinga kryptimi, tačiau kyla klausimas, ar jie sugebės tai padaryti: parduoti vertybinius popierius ir sutraukti pinigus atgal. Kyla tikslaus prognozavimo, infliacijos grėsmės įvertinimo, proceso suvaldymo problemų. Reikia tikėtis, kad centriniai bankai išliks aukštumoje ir sugebės suvaldyti procesą. Tačiau ne tik tai kelia rūpesčių. ES ir euro zona sėkmingai funkcionuoja tada, kai yra koordinavimas ir valstybės juda kartu. Bet dabar pasireiškia dezintegracija. Ekonomikos augimo kreivės skirtingose valstybėse išsibarstė ir jos patiria nevienodų ekonominių problemų: vienos stengiasi subalansuoti finansų srautus, kitos kovoja su nuosmukiu ir t. t. Ką daryti ECB, kurio atskiros dalys juda skirtingu greičiu ir į skirtingas puses? ECB turi tik vieną palūkanų normos politiką, ją ir taiko.
Tačiau dabartinė ekonomine situacija atneša ir teigiamos nuotaikos. Verslo pasitikėjimo indeksai duoda rezultatų. Tikimasi, kad nuosmukio grėsmė bus įveikta ir euro zonos ekonomika ims atsigauti bei augti greičiau, nei tikėtasi. Lūžis gali būti pasiektas 2015 m. antroje pusėje, o 2016 m. jau turėtume pajusti teigiamus pokyčius.