Finansų ministrė socialiniame tinkle pasidalijo savo patirtimi perkant kanceliarines prekes: „Kiekviena šeima, kurioje yra besimokančių ir studijuojančių vaikų, žino, kad šios vasaros pabaigos išlaidos yra išties nemenkos. Mokyklinių prekių skyriuje praleidusi daugiau laiko aiktelėjau ir aš – dėžutė plastilino kainuoja 5 eurus. Akcijas pastebėjau tik kuprinėms ir penalams“.
Ministrė kartu pridėjo, kad kanceliarines prekes pirko prisidėdama prie akcijos „Būk pirmūnas“.
R. Budbergytės pastebėjimai apsiperkant sulaukė skirtingų reakcijų: vieni ministrę sveikino, kiti – nesuprato.
„Jeigu socialdemokratų kandidatė, finansų ministrė imasi labdaros, bet ne iniciatyvos, tai visiškas valdžios krachas“, - pastebi vienas socialinio tinklo vartotojas.
Ekonomistas Romas Lazutka taip pat prisidėjo komentaru prie finansų ministrės žingsnio: „Labdara – geras krikščioniškas darbas tik tol, kol ja nesigiriama. Labdaros viešinimas, kvietimas jai ir gan net savo pavyzdžio rodymas – gerai NVP aktyvistei „namų šeimininkei“, kuri neturi kitų galių spręsti socialinių problemų.
Finansų ministras tokias galias turi ir jų taikymo viešinimas būtų pats tas. Beje, Konstitucijos 41 str. yra apie nemokomą mokymą, o ką reiškia „nemokamas“ be mokymo priemonių – pasėdėjimas klasėje? Einant į ministrus derėtų pasakyti, kad Konstitucijos bus laikomasi ir ne asmenine labdara, nes tai yra niekis, lyginant su šalies finansų problemomis, kurios laukia nesulaukia ministro laiko ir energijos“.
Reikia kalbėti apie švietimo išlaidų efektyvumą
Finansų ministrė R. Budbergytė portalui DELFI teigė nustebusi, kad jos pasisakymas socialiniame tinkle sulaukė tokių aršių pastabų.
„Kiekvieno krikščioniška pareiga dalyvauti tokiose akcijose, o ne kritikuoti ir sakyti, kad čia – reklama“, - komentavo ministrė.
Pasak jos, ji buvo nustebinta tokios žmonių reakcijos socialiniame tinkle: „Mano žiniomis, šita akcija vyksta aštuonerius metus ir kiekvienais metais surenkama po daugiau nei 30 tūkst. eurų, kurie yra skiriami padėti šeimas su vaikais, kurios gauna mažas pajamas. Nesuprantu, kodėl žmonės taip neteisingai žiūri į tokias labdaros akcijas. Apskritai pastebėjau, kad labdara Lietuvoje yra labai nepopuliarus dalykas skirtingai, prie ko buvau pripratusi, gyvendama Liuksemburge, kur labdara – kiekvieno doro žmogaus reikalas sudalyvauti“.
Kalbėdama apie švietimą Lietuvoje, R. Budbergytė pabrėžė, kad ne finansų ministras turi rūpintis švietimo reikalais šalyje.
„Tai yra švietimo ministro reikalas ir kompetencija. Aš tik norėčiau pasakyti šiek tiek apie švietimo sistemos finansavimą ir kokybę: Lietuvoje švietimui mes išleidžiame daugiau nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis, jei matuojame išlaidas su BVP.
Švietimo išlaidų struktūra skiriasi nuo ES vidurkio. Yra visiems žinoma apie tai, kad Lietuvoje yra didelis mokytojų skaičius, kuris yra neproporcingas mokinių skaičiui ir 2015 m. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) nustatė, kad švietimo išlaidos Lietuvoje yra didelės dėl atlyginimų mokėjimo dideliam skaičiui švietimo sistemos darbuotojų.
Tačiau apgailestauju, kad atlyginimai, ypač jaunų darbuotojų, yra vis dar maži ir kad aukštojo mokslo institucijų Lietuvoje yra per daug – jų skaičius neproporcingas gyventojų skaičiui“.
Ministrė pabrėžė, kad tai yra ne Finansų ministerijos, bet tarptautinės organizacijos – TVF – išvados.
„Kokybiniai švietimo rodikliai pas mus ir yra šiek tiek prastesni nei ES vidurkis. Kaimo vietovėse mokinių ir mokytojų santykis yra perpus mažesnis nei miestuose, o rezultatai rodo, kad kaime vaikai paruošiami prasčiau. Lietuvoje nors aukštąjį išsilavinimą 30-34 m. grupėje turi daugiausiai ES, vėl TVF sako, kad Lietuvos viešųjų išlaidų efektyvumas, kad daug kas renkasi studijuoti socialinius mokslus, o ne fiziką ir panašiai“, - kalbėjo ministrė.
Dalija ministrei patarimus
Ekonomistas R. Lazutka portalui DELFI komentavo, kad finansų ministrės bandymas pasirodyti socialiniame tinkle nebuvo gerai pasirinktas žingsnis.
„Lietuvoje politikai, ne tik ministrė, labai vaizduoja labdaringus, kai Vakaruose yra toks šūkis, kad „mums reikia ne labdaros, o socialinių teisių“: šiuolaikinėje visuomenėje yra Konstitucija, įstatymai, kurie nustato, kad vaikas neturėtų kentėti, kad jo tėvai neturi už ką nupirkti mokymo priemonių, ar kitais atvejais“, - kalbėjo jis.
Ekonomistas įsitikinęs, kad labdara yra šiek tiek atgyvenusi praktika: „Žinoma, tai sveikintina, bet religiniu požiūriu yra sakoma, kad jei kažką remi, tai nepadoru girtis ir viešinti. Geriausia labdara – anonimiška. Arba galima tai suprasti, kai tuo užsiima žmonės, kurie nedirba to darbo, kur galima imtis kitų instrumentų“.
„Pavyzdžiui, Almos Adamkienės pavyzdys. Ji niekada neužėmė pareigų kaip jos vyras, įkūrė fondą, bet ir šiaip nesu girdėjęs, kad ji asmeniškai girtųsi, kad kažką paaukojo. Tiesiog ji sutelkė žmones, atkreipė jų dėmesį ir tai yra suprantama, nes žmogus neturi jokio kito instrumento. Politikai prieš rinkimus kaip tik turėtų parodyti, kad jei jie pateks į valdžią, nebereikės žmonėms užsiimti labdara“.
