Šiuo metu, Vyriausybei vis labiau bloginant net pažeidžiamiausių socialinių sluoksnių padėtį, diskusija apie galimus veikimo būdus beveik nevyksta. Juk diskusija nepavadinsi aršių piliečių kalbų, kam pirmiau nudirti kailį – pensininkams ar vaikus auginančioms motinoms, nes akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau panašaus likimo sulauks ir vieni, ir kiti.
Žinoma, negalima populistiškai sakyti, kad krizės metu visus likusius pinigus reikia atiduoti močiutei ar vaikus auginančiai mamai – tokie sprendimai veikia lygiai taip pat prastai kaip ir pinigų atėmimas iš jų. Tačiau egzistuoja daugybė būdų padėčiai gerinti, ir knieti palyginti, kaip tokiais atvejais elgiasi kitos šalys.
Pacientas sveikas, bet negyvas?
Tiesa, pasaulio ekonomikai gaivinti naudojamos priemonės dar nėra apibendrintos, nes šių priemonių rezultatai nėra galutinai aiškūs. Kol kas labiau ieškoma krizės kaltininkų ir priežasčių, iš kurių pagrindinė vaizdingai įvardijama taip: laisvoji rinka daugelyje šalių tapo panaši į laisvų lapių siautėjimą laisvų vištų vištidėje.
Deja, ir mums nepavyko rasti eksperto, kuris nuodugniau domėtųsi pasaulio šalių išbridimo iš krizės būdais – kai kurie specialistai domisi finansų rinkomis, kai kurie žino teorijų, tačiau nė viena iš jų nė vienoje šalyje negali būti taikoma aklai.
Panašią informaciją pateikia ir Lietuvą vertinantys įvairių šalių bei tarptautinių finansinių institucijų ekspertai – jie tartum gydytojai specialistai apžiūri atskiras paciento kūno dalis, tačiau tai, kad kai kurios kūno dalys gerai funkcionuoja, dar nereiškia, jog žmogus yra sveikas ir gyvens ilgai bei laimingai. Žodžiu, visi elgiasi taip, lyg viskas taip ir turėtų būti, tačiau, net lyginant įvairių šalių krizės įveikimo būdus, įvertinti mūsų šalies veiksmus nėra taip paprasta, bet šiokią tokią faktų mozaiką galima sudėlioti ir iš oficialios informacijos.
Plaukiame pasroviui
Europos savivaldybių ir regionų tarybos užimtumo ir socialinės politikos darbo grupės posėdyje dalyvavę daugiau kaip 30 įvairių Europos šalių savivaldybių atstovų ir savivaldybių ekspertų iš 20 šalių apsvarstė pavienių šalių vyriausybių ir savivaldybių veiksmus, kurių jos imasi ekonomikos krizės akivaizdoje. Skirtumas matyti iškart: Lietuvoje valdžia labai centralizuota, savivaldybės turi mažą įtaką, negalioja europinė nuostata „valdžia arti žmogaus“, visi įsakymai leidžiami neatsižvelgiant į regiono padėtį – juk ir verslas, ir žmonių socialinė padėtis sostinėje ir regionuose gerokai skiriasi. Be to, Vyriausybė sunkiai klauso patarimų, kad ir iš kieno lūpų jie pasigirstų.
Taigi kokia informacija apie padėtį šalyse buvo sunešta? Tiesą sakant, ši informacija įdomiausia dėl paskutinio Lietuvos skyrelio – nuolatos girdamasi biudžeto deficito mažinimu, Lietuva tarptautinei auditorijai visiškai neturėjo ką pasakyti. Ir naujoji finansų ministrė I. Šimonytė pripažino, kad mūsų šalis šiuo metu plaukia ta pačia kryptimi kaip ir krizė, tačiau tai irgi yra vienas iš būdų įveikti krizę. Tiesa, kur mus nuneš srovė, kol kas niekas negali pasakyti.
Nors tai nėra nuostabu: šiame iššūkių pilname pasaulyje Lietuvos valdžia pasirinko kitokį veikimo būdą – reikia apleisti problemą taip, kol lieka vienintelis jos sprendimo būdas. Tiesa, jis dažnai būna pats nemaloniausias, bet užtat nieko nereikia galvoti, o liaudžiai galima pasakyti, kad kitokios išeities paprasčiausiai nėra. Deja, dažnai tai būna tiesa.
Jei pastebėjote, šiuo metu premjeras siūlo visiems, kas žino kitokių būdų įveikti krizę, juos paskelbti. Tikėtina, kad dabar kito būdo jau nebėra, todėl jis taip drąsiai tai ir siūlo...
Kaip suprantama pareiga?
Taigi kokią informaciją iš visos Europos sunešė minėtojo forumo dalyviai?
Islandija pereina prie senųjų tradicinių verslų (žuvininkystės, banginių medžioklės, turizmo), taip pat rengia naujus įstatymus verslo, nekilnojamojo turto ir nuosavybės srityse. Naujoji vyriausybė ir savivaldybės rūpinasi pažeidžiamiauia visuomenės dalimi – pagyvenusiais žmonėmis ir jaunimu.
Norvegija nejunta didesnio krizės poveikio. Vyriausybė skyrė didelę negrąžintiną paskolą savivaldybėms – jos gali investuoti į mokyklų, vaikų darželių, visuomeninės paskirties pastatų restauravimą, pastatų šilumos tausojimą. Vyriausybė skiria didesnę paramą verslo plėtrai, o ne socialinėms išmokoms didinti.
Estija – viena iš nedaugelio valstybių, 10 proc. sumažinusių išlaidas daugelyje sričių.
Slovakija tobulina ir kuria naują įstatymų bazę, tiesiogiai susijusią su savivaldybių veikla ir nukreiptą į paramą socialiai silpniausiems asmenims – ketina perkvalifikuoti bedarbius, taip pat skatinti eksportą.
Suomijoje vis dar yra nemažai laisvų darbo vietų, nors dalis darbuotojų priversti eiti nemokamų atostogų. Čia sumažintas gyventojų pajamų mokestis, sumažintos išmokos už atostogas. Suomijos savivaldybių asociacija kuria strategiją, kaip paremti moteris, vaikus ir vyresnio amžiaus žmones. Nebandoma mažinti savivaldybių darbuotojų skaičiaus (jau kartą buvo padaryta tokia klaida), nes, pasak suomių, krizių metu paprastai prireikia daugiau darbuotojų.
Jungtinė Karalystė (JK) – viena iš ES šalių, patyrusių daugiausia nuostolių. JK savivaldybių asociacija siūlo konkrečias priemones, kaip sukurti naujų darbo vietų, kaip skatinti ekologiškų namų statybas, kaip veiksmingai plėtoti energiją naudojančių pastatų statybą, kaip paremti atsinaujinančios energijos gamybą, kaip ir kada leisti kai kurioms verslo sritimis laikinai nemokėti mokesčių.
Švedijoje krizė labiausiai palietė automobilių pramonės ir telekomunikacijų srities darbuotojus. Vyriausybė kol kas nenori paremti šių verslo sričių. Savivaldybės bando padėti žmonėms, kad darbuotojams būtų mažinamas pajamų mokestis, rūpinasi labiau pažeidžiamais gyventojų sluoksniais.
Austrija – viena iš šalių, kuriose krizė tiesiogiai nepalietė bankų sistemos, nors jos ekonomikos augimas pastarąjį pusmetį sulėtėjo apie 1–1,5 proc. Austrijoje nedarbo lygis siekia 3,9 proc. Daugiausia bedarbių sudaro jaunos moterys, todėl savivaldybės kuria šalies gaivinimo programą, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas nedarbui mažinti.
Nyderlandai bene mažiausiai nukentėjo nuo ekonomikos ir finansų krizės. Šalyje „įšaldyti“ nekilnojamojo turto mokesčiai, nežymiai padidėjo nedarbas. Vyriausybė yra numačiusi valstybinėse įstaigose, pablogėjus finansinei padėčiai, darbuotojams laikinai mokėti tik 50 proc. atlyginimo.
Graikijoje nedarbui labiausiai turėjo įtakos statybų verslo žlugimas ir komercinės žvejybos apimčių sumažėjimas. Savivaldybės sukūrė trimečius planus, kuriuose numatytos priemonės situacijai pagerinti, pirmiausia skiriant daugiau lėšų statybos ir žvejybos sričių darbuotojams perkvalifikuoti.
Ispanijoje didžiausia problema tapo žlugęs statybų verslas ir sumažėjęs darbuotojų poreikis žemės ūkyje. Tai lėmė didžiulį nedarbą (14,4 proc.). Ispanijos vyriausybė drauge su savivaldybėmis priėmė keturių prioritetinių veiksmų programą: teikti socialinę paramą šeimoms; sudaryti palankesnes sąlygas gyventojams imti paskolas; teikti kreditus smulkiajam ir vidutiniam verslui, mažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM); panaudoti vyriausybės fondus bedarbiams perkvalifikuoti.
Lietuvos savivaldybių nuomonė, išdėstyta Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorės pasirašytame laiške Europos savivaldybių ir regionų tarybai, buvo pristatyta posėdžio dalyviams akcentuojant, kad bankų krizė tiesiogiai nepalietė Lietuvos – ji pasireiškė kaip kreditų krizė. Vyriausybė priversta keisti (nesakoma, kad didinti) gyventojų pajamų mokestį, PVM.
Savivaldybių asociacijos Finansų ir ekonomikos komitetas parengė priemonių planą ir kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę, kad padėtų subalansuoti savivaldybių biudžetus, išreiškė prašymą, didinant savivaldybių funkcijas, didinti ir finansavimą – šie prašymai seni kaip pasaulis.
Posėdžio dalyviams buvo pristatyta glausta informacija apie Vyriausybės parengtą ir vykdomą šalies gaivinimo programą: planuojamą reemigraciją (?), ketinimus tiesti energetikos tiltus (nėra kitos išeities) ir unikalų atvejį ES šalyse – Seimo nutarimą sumažinti jo narių atlyginimus – tai labai gražus, bet ekonomikos gaivinimui labai mažai naudos suteiksiantis mostas.
Mažiausiai nukentėjo australai
Kaip jau minėjome, nustatyta, kad nuo krizės labiausiai nukentėjo anglosaksiškos ir anglosaksišku ekonomikos modeliu besiremiančios šalys. Tačiau tai, kad kiekviena šalis turi ieškoti savo gerovės kelio (nes kiekviena šalis yra unikali), įrodo ir tas faktas, kad nuo recesijos mažiausiai nukentėjo (būtent taip įvardijami šio tyrimo rezultatai) Australija. Jos vyriausybė nustebusi, kodėl šalis jaučiasi taip gerai, tad ištyrė padėtį.
1. Australija.
2. Kinija.
3–4. Indija, Singapūras.
5. Honkongas.
6. Kanada.
7. Japonija, Kataras.
9. Naujoji Zelandija.
10–12. Malaizija, Švedija, Vietnamas.
13–14. Olandija, Jungtinės Amerikos Valstijos.
15. Indonezija.
16. Prancūzija.
17–19. Belgija, Didžioji Britanija, Pietų Afrikos Respublika.
20–21. Austrija, Taivanas.
22–28. Čekija, Vokietija, Airija, Libanas, Rusija, Jungtiniai Arabų Emyratai.
29–35. Brazilija, Marokas, Filipinai, Škotija, Šri Lanka, Sirija, Tailandas.