Bedarbių daugėja
Bedarbių skaičius Europoje Sąjungoje auga. Tokias išvadas pateikia Europos Sąjungos statistikos tarnyba „Eurostat“, nagrinėdama šių metų gegužės statistikos duomenis ir lygindama juos su atitinkamo ankstesnių metų laikotarpio duomenimis. Šiandien Sąjungoje yra apie 24,8 mln. bedarbių darbingo amžiaus vyrų ir moterų (17,5 mln. iš jų – valstybėse, kurios priklauso euro zonai). Nurodoma, kad, palyginus šių metų gegužės ir balandžio duomenis, nedarbas Europos Sąjungoje išaugo. Per mėnesį europiečių bedarbių armiją papildė 151 tūkst. žmonių (88 tūkst. iš jų – euro zonos valstybėse). Bendras bedarbių procentas ir visose 27 Europos Sąjungos šalyse, ir 17 euro zonos valstybių yra panašus – atitinkamai 10,3 ir 11,1 proc. Euro zonoje tai yra didžiausias mėnesio nedarbo rodiklis nuo pat jos susiformavimo 1999 metais.
Nedarbo padėtis Europos Sąjungos šalyse nėra vienoda. Žemu nedarbo lygiu gali pasigirti Austrija (4,1 proc. bedarbių), Olandija (5,1 proc.), Liuksemburgas (5,4 proc.) ir Vokietija (5,6 proc.). Visai kitokia situacija – Ispanijoje ir Graikijoje. Čia fiksuojamas tiesiog grėsmingai didelis nedarbas. Ispanijoje darbo neturi 24,6 proc., Graikijoje – 21,9 proc. darbingo amžiaus žmonių. Lietuva, kaip ir kaimyninės Latvija ir Estija, atrodo šiame kontekste nei gerai, nei blogai.
Beje, „Eurostat“ išskiria Baltijos šalis kaip valstybes, kuriose pastaruoju metu pastebimiausiai mažėjo nedarbo lygis. Pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2011-ųjų laikotarpiu, Estijoje nedarbas sumažėjo 2,7 proc., Lietuvoje – 2 proc., Latvijoje – 1,8 proc. „Eurostat“ duomenimis, gegužę Estijoje buvo 10,9 proc., Lietuvoje – 13,7 proc., Latvijoje – 15,3 proc. bedarbių. Žinoma, kyla klausimas, kas iš tikrųjų lėmė nedarbo mažėjimą Baltijos šalyse – ar tinkama vyriausybių strategija, ar emigracija ir kiti demografiniai veiksniai?
Sunkiausia jaunimui
Dar ne taip seniai padėtis Europos Sąjungos darbo rinkoje buvo visai nebloga. Nuo 2005-ųjų kelerius metus buvo fiksuojamas nuolatinis nedarbo mažėjimas, kol viskas apsivertė aukštyn kojomis 2008-aisiais, užgriuvus pasaulinei krizei. Tais metais nedarbo lygis Europos Sąjungoje staiga šoktelėjo į viršų, 2009–2010 m. kiek stabilizavosi, bet 2011–2012 m. vėl pradėjo augti. Matyt, įtakos tam turėjo blogėjanti padėtis Pietų Europoje.
Nedarbo problemą galima nagrinėti įvairiais socialiniais pjūviais. Kaip vienas iš didžiausių rūpesčių įvardijamas jaunimo nedarbas. Reikėtų pabrėžti, kad „Eurostat“ priskiria darbingo jaunimo kategorijai asmenis, kurių amžius – nuo 15 iki 24 metų. Jaunimo nedarbas visose šalyse yra pastebimai didesnis nei kitų amžiaus kategorijų atstovų, tačiau dėl to nereikėtų skubėti daryti išvadų. Mat jauni žmonės dažnai mokosi, darbas ne visada yra tarp jų prioritetų, nemažai jaunimo skiria visą laiką studijoms ir tiesiog negalvoja apie įsidarbinimą.
Vis dėlto jaunimo nedarbo statistikoje atsispindi pagrindiniai bendros nedarbo problematikos aspektai. Pavyzdžiui, didžiausias jaunimo nedarbas fiksuojamas būtent Ispanijoje (46,4 proc.) ir Graikijoje (44,4 proc.) – šalyse, kurių darbo rinkos padėtis yra prasčiausia Europos Sąjungoje. „Eurostat“ duomenimis, aukštas jaunimo nedarbo lygis taip pat yra Slovakijoje (33,2 proc.) ir mūsų šalyje (32,9 proc.). Netoli pabėgo ir Portugalija, kur jaunimo nedarbas siekia 30,1 proc. Tik trijose Europos Sąjungos šalyse bedarbių jaunuolių gretose skaičius nėra peržengęs 10 proc. ribos: Olandijoje, Austrijoje ir Vokietijoje.
Tačiau sunkumų įsidarbinant turi ne tik jaunimas. Pastebima, kad moterų nedarbas yra didesnis nei vyrų. Kita itin rimta problema, į kurią žvelgiama su nerimu, – ilgalaikiai bedarbiai. Remiantis praėjusių metų duomenimis, 4,1 proc. Europos Sąjungos darbingo amžiaus gyventojų negalėjo rasti darbo ilgiau nei metus, o pusė jų – 2,2 proc. – ieškojo darbo ilgiau nei dvejus metus.
Bijoma antros krizės bangos
Nedarbas – vienas iš veiksnių, stabdančių galimą ekonominį augimą, kuris šiandien taip reikalingas Europai. Spręsti nedarbo problemas trukdo ir visuotinė baimė dėl vadinamosios antros krizės bangos. Ekspertai nesutaria dėl to, kokia yra jos tikimybė, tačiau net teorinė naujos krizės bangos baimė verčia verslininkus atsargiau žiūrėti į ateitį, neskubėti didinti savo verslo sūkių ir darbinti naujų žmonių.
Kalbant apie antros krizės bangos baimę, vertėtų pacituoti liepos pradžioje Vilniuje apsilankiusio 2004 metų Nobelio premijos ekonomikos srityje laureato profesoriaus Fino Erlingo Kydlando žodžius. Jis siūlo žiūrėti į krizę realistiškai. Pasak F. E. Kydlando, Europą išgelbėtų ilgalaikiai į ateitį orientuoti sprendimai, kurių teigiami rezultatai gali pasireikšti tik po 5–10 metų. Tokie dalykai pareikalautų iš politikos veikėjų aukščiausio sąmoningumo laipsnio, nes panašaus pobūdžio ilgalaikiai ar „uždelsto veikimo“ sprendimai labai dažnai būna apibūdinami tiesiog kaip nepopuliarūs, be to, į ateitį orientuoti sprendimai neleistų akimirksniu pažaboti nedarbo problemos, o tai keltų nepasitenkinimą visų tų, kas nori, kad padėtis darbo rinkoje pagerėtų „jau rytoj“.
Kita vertus, pasak F. E. Kydlando, didelę reikšmę įveikiant krizę turėtų investicijos į technologijų ir inovacijų sritis, kitaip sakant, į visa tai, kas gali lemti spartų ekonomikos augimą. Panašių minčių galima aptikti ir „Eurostat“ ataskaitoje. Joje nurodoma, kad aukšto lygio išsilavinimas ir kvalifikacija išlieka pačiu geriausiu „draudimu“ nuo nedarbo. Aukštųjų technologijų amžiuje net ekonomikos krizės akivaizdoje atitinkamo lygio specialistai galės atrasti savo vietą darbo rinkoje, nes manoma, kad jau artimiausioje ateityje tokių specialistų poreikis tik augs.