Mažaičių kaime auga dešimtys dailiai nušienautos žalios vejos hektarų. Visos jos – aplink Jono ir Vaidos sodybą.
„Mes esame žaliavos, vejos augintojai“, – mums atvykus sako šeimininkas ir vedasi į laukus.
Jis pasakoja, kad anksčiau darbas vykdavo daug sudėtingiau. Jie klojamąją veją pjaudavo dalimis, sukdavo ir rankomis dėdavo patys, kaip sako, dirbdavo juodą fizinį darbą, tačiau dabar turi specialią techniką, kuri viską padaro už juos, tiesa, kaip juokiasi, tik nesukrauna velėnos ritinių.
„Žiūrime, kad čia jau reikia ir robotizuotis, kad speciali „ranka“ viską ir sukrautų“, – vesdamasis aprodyti naująją techniką sako Jonas.
Paėjus toliau šeimininkas aiškina, kad štai ši 2 hektarų lauke auganti velėna skirta Gedimino kalnui, o ant dalies kalno jo auginta veja jau žaliuoja.
„Kalno viršuje jau sudėjome 700 ar 1000 kv. m. vejos. <…>
Kaip aš atsiradau ten, net nepasakysiu“, – juokiasi Jonas ir sako, kad ši veja yra ir specialios sudėties.
Pasak jo, 60 proc. sudaro nendrinis eraičinas. Tai reiškia, kad tokia žolė turės ilgesnę šaknį, nebijos drėgmės, sausros, druskų.
Paklaustas, kaip vyras išvis pradėjo auginti vejas ir žoles, Jonas sako, kad yra agronomas.
„Aš visą gyvenimą esu su žolėmis. 1977-aisiais baigiau akademiją.
Akademijoje buvau pievininkystės būrelio pirmininkas. Paskui mano disertacija taip pat buvo apie žoles, vėliau buvau aspirantas, dirbau mokslinį darbą“, – pasakoja jis.
Šiandien jo veją, kaip patikina, daugiausia perka aplinkotvarkininkai, kurie, kaip jis pats aiškina, puošia Lietuvą.
„O kai tiek statybų, tai daugiau ir perkama. Bet visiems reikia staigiai – žalios, čia ir dabar. Juk dieną rudas plotelis, o vakare, žmogui susidėjus, jau žalias. Sudėti reikia per dvi paras, nes paskui žolė gelsvėja, atsiranda pelėsis, pradeda rūgti“, – specifiką aiškina jis.
Jonas pasakoja, kad velėną savo laukuose jis sėja bet kuriuo metų laiku, o nuo jos pasėjimo iki realizacijos turi praeiti bent jau 8 mėnesiai. Jos „lupimas“ vyksta kiaurus metus iki kol atsiranda įšalas, o ta, kuri neparduota, turi būti labai prižiūrima, tikina vyras.
„Ji auga, reikia ją užlaikyti, kad vystytųsi šaknų sistema. Reikia duoti visokių fermentų, trąšų. Čia – rimti dalykai. Turi viską daryti periodiškai“, – teigia jis ir skaičiuoja, kad per šiuos metus iš viso pardavė apie 11 hektarų vejos, o užsisėjęs turi apie 20.
„Bet iš viso reikėtų kokių 40-50 hektarų, nes poreikis yra, dabar dirbame ties riba, užteks patenkinti poreikį, neužteks“, – atvirauja jis.
„Bet didelę įtaką čia daro ir gamta. Pernai turėjome pavasarinį pelėsį. O vasarą būna karštis, daug laistome, klientui geltonos nenuveši, negražu. O ir patręšti periodiškai reikia, ir šukuoti, nuopjovas susiurbti“, – sako jis ir aiškina prekiaujantis ir daugiamečių žolių sėklomis.
Pasak Jono, kvadratinio metro velėnos kaina šiandien siekia apie 2,8 Eur be PVM, o didelės konkurencijos šiandien Lietuvoje jis neturi, mat velėnos prekyba užsiima tik dar vienas Anykščių mieste įsikūręs verslininkas.
Per pandemiją prasidėjęs statybų bumas, kaip aiškina, taip pat prisidėjo prie šiųmetinių geresnių klojamosios vejos pardavimo rezultatų.
„Man metai buvo neblogi. Aišku, buvo daug vargo. Karštis, deginimas. O ir laistyti nelengva, išplauti gali viską“, – sako jis.
„Pernai metais veją pardavėme ir užsienyje, vežėme į Latviją, ten buvo baisi sausra“, – prasitaria Jonas.
Vyras sako dar turintis ir grūdinių kultūrų ūkį. Augina kviečius, miežius, avižas, pupas.
„Pernai bandžiau ir moliūgus auginti“, – giriasi jis.
Bendrai šeima šiuo metu yra įdarbinusi apie 10 darbuotojų.
