Atvykus į Biržus, kurioje įsikūrusi dalis įmonės, mus pasitinka bendrovės generalinis direktorius Darius Žymantas. Jis sako, kad kolegos šiek tiek vėluoja ir netrukus atvažiuos.
Nusivedęs į savo kabinetą pasakoja, kad kompanija turi ir savo viešbutį Biržuose, kuris labiau veikia, kaip įmonės reklama, o šiai dienai, vidurvasarį, ten apsistoję nemažai poilsiautojų.
Bendrai vadovas aiškina, kad įmonėje neseniai įvykę pokyčiai – susijungusios dvi kompanijos, kurios šiandien dirba, kaip UAB „Butėnas“.
Kompanijos savininkas Remigijus Butėnas įsigijęs Biržuose veikusią UAB „Tyla“, o dalis jos anksčiau priklausiusi jo broliui. Vyrai Lietuvoje vykdė gamybą, o Vokietijoje, valdomoje R. Butėno įmonėje – čia pagamintos produkcijos prekybą.
Šiandien abi įmonės sutelktos Remigijaus ir jo dukros Lauros Butėnaitės rankose.
„Gaminame medines saunas, pirtis, namus, garažus, VIP saunas. Kitaip tariant viską, kas iš medžio“, – sako Darius.
Į Lietuvą žiūrėjo, kaip į trečią šalį
Atvykę įmonės savininkai Remigijus su Laura pasakoja, kad šiuo metu darbų tiek, kad visko patys nebespėja. Ypač daug laiko reikalauja viešbutis, o kai kalbamės jis prasitaria, kad viešbutis šiuo metu pilnas poilsiautojų, reikia spėti viskuo pasirūpinti.
Remigijus pasakoja, kad įmonę Vokietijoje įkūrė prieš maždaug 30 metų. Jie užsiėmė prekyba ir montažu, o brolio ir dar dviejų kolegų valdyta įmonė, kaip pasakojo ir Darius, Biržuose vykdė medienos gaminių gamybą.
Į Vokietiją, pasak Remigijaus, šeima prieš kelias dešimtis metų pabėgo. Dėl jo vykdytos veiklos, susijusios su Lietuvos išlaisvinimu, jį norėjusi suimti KGB, Lietuvoje buvo padegti šeimos namai.
„Į Vokietiją realiai pabėgome po Sausio 13 įvykių. Buvo nurodymai su mumis susidoroti“, – atsimena jis.
Vyras neslepia, kad jo darbai Vokietijoje prasidėjo nuo tualetų valymo, dirbama buvo daug ir visko.
„Prekiavome automobiliais, paskui buvome pirmieji, kurie dėvėtus rūbus atvežėme į Lietuvą. Biržuose čia stovėdavo kilometrinės eilės žmonių, vežėme juos sunkvežimiais. Vėliau Rusija tokiems rūbams uždėjo muitą, jie jų nebepirko ir pradėjome verslą susijusį su mediena", – sako jis.
„Vokietijoje irgi buvo sunku, į mus buvo žiūrima, kaip į trečią šalį. Tačiau konkuravome kaina, nes Biržuose pagaminti gaminiai buvo puikios kokybės. Mes žiemos laiku vėliau jau parduodavome po 7 tūkst. pirčių“, – sako jis.
Šiandien įmonės verslo modelis nepasikeitė. Prekiaujama visame pasaulyje, tačiau iš kiekybės, kaip tikina vadovas, nueita į kokybę.
„Dabar, kalbant apie pirtis, esame pripažinti geriausiais Vokietijoje“, – sako Remigijus.
Broliui su kolegomis nusprendus parduoti įmonę Lietuvoje, kad veikla nesustotų, Remigijaus buvo nuspręsta nupirkti įmonę.
„Pagrindinė savininkė Lietuvoje dabar yra dukra Laura“, – ją pristato jis.
Gaminius užsako „Ferrari“ atstovai
Šiandien įmonėje Vokietijoje dirba apie 50 žmonių, o čia, Lietuvoje, dar apie 200.
Laura sako, kad šiuo metu rasti klientus jau nebėra taip sunku, kaip anksčiau, gaminiai parduodami kone visame pasaulyje.
Remigijus priduria, kad Lietuvoje jų produkcija neprekiaujama.
„99,9 proc. iškeliauja į pasaulį, o likusi dalis sau arba draugams“, – juokiasi jis.
„Mes parduodame į Australiją, Japoniją, Kiniją, visą Vakarų Europą. Kiekvienas projektas yra individualus, gamintas konkrečiai užsakovui“, – sako vadovas.
Darius aiškina, kad tuo jie ir skiriasi nuo savo konkurentų ir sako, kad šabloninių gaminių čia nėra.
„Klientas susapnuoja, ko nori, ateina su savo idėja, o mes pagaminame“, – sako jis.
Laura juokiasi, kad jų gaminamą produkciją būtų galima lyginti su itin aukštos klasės automobiliais.
„Už mano nugaros matote plakatą, kuriame mūsų įmonės gaminta pirtis su garažu geriausiam pasaulio „Ferrari“ pardavėjui Vokietijoje“, – giriasi ji, o Remigijus priduria, kad kai produkciją užsako tokie užsakovai, tai įmonei labai daug reiškia ir kartu apie ją nemažai pasako.
Remigijus beveik graudindamasis pasakoja, kad po 32 metų gyvenimo Vokietijoje jis neseniai gyventi grįžo atgal į Lietuvą.
„Kai nuo pernai perėmėme šią įmonę, gyvenu Lietuvoje. Reikia daug dirbti. Miegu po kelias valandas, bet kitaip ir nemoku, dirbu be išeiginių. Man labai patinka mano darbas“, – sako jis, o Laura aiškina, kad pati į Lietuvą su visam negrįš, nes Vokietijoje turi sukūrusi šeimą, reikia prižiūrėti ten vykstančius pardavimus.
Už pirtį – ir apvalios sumos
Krizė, infliacija bei didėjusios palūkanų normos neaplenkė visos Europos, sako jiedu. Pardavimai mažėja ir jų įmonėse.
„Visur tas pats“, – sako Laura.
Remigijus priduria, kad Vakarų Europoje dabar parduodama apie 50 proc. mažiau produkcijos, Japonijoje – 80 proc., Australijoje – apie 60 proc. Vidutiniškai, kaip skaičiuoja, užsakymų nuo karo pradžios dabar sumažėję perpus.
„Kiekvieni metai atneša naujienų. Pandemijos metu gyvenome itin gerai, pirko viską, tiesiog „sprogome“ nuo užsakymų. Jei įprastai užsakymų reikėdavo laukti 6 savaites, pas mus reikėjo laukti jau metus.
Paskui prasidėjo karas. Pardavimai mažėjo, žaliavų kainos kilo iki 250 proc. O mes gaminių turėjome jau pardavę metus į priekį, todėl išėjo, kad kainoms pakilus dirbome „į minusą“, – teigia Remigijus.
Šiandien už mažą pirtelę žmonės čia gali sumokėti ir 100 tūkst. Eur, o dažnas jų klientas pinigų neskaičiuoja.
„Yra, kas nejaučia krizės. Jie turi pinigų, bet pirtį gali užsisakyti ir paprastas žmogus. Ji kainuos apie 2,5 tūkst. Eur.
Bendrai, sakyčiau, dažna suma būna 50 tūkst. Eur“, – patikslina ji.
Pirtys ir sudaro apie 80 proc. įmonės pardavimų. Medieną įmonė anksčiau įsigydavusi iš Šiaurės Rusijos, tačiau rinkas teko pakeisti.
„Dabar mediena atkeliauja iš Skandinavijos“, – sako Darius.
Remigijus svarsto, kad pardavimai turėtų atsigauti kitų metų pradžioje.
