Ištikus krizei gelbėja centriniai bankai
Pradėdama pranešimą ekonomistė aiškino, kad kalbant apie krizę, vienoje pusėje visada būna tie žmonės, kurie taupo, stengiasi neprisiimti įsipareigojimų, nedaryti rizikingų žingsnių, o kitoje pusėje vyksta vartojimo ir rizikos vakarėlis.
Tai žmonės, kurie nebijo rizikuoti, išlaidauti ir gyvena šia diena.
„Realiai, dabar panašiomis nuotaikomis ir gyvena visas pasaulis. Nepaisant to, kad jau antrus metus pasaulį drebina pandemija, sukrėtimai, krizė ir, atitinkamai, viskas nuvilnija iki ekonomikos, plataus spektro turto klasės fiksuoja naujus rekordus“, – sakė ji.
Aiškindama, kokią įtaką čia daro centrinių bankų vaidmuo, ekonomistė teigė, kad jie, tarsi svarstyklėmis tarp euforijos ir baimės, balansuoja vadovaudamiesi infliacijos rodikliu.
„Būtent kainos stabilumas yra tas kompasas, kuris veda centrinius bankus matuojant ekonomikos temperatūrą.
Reikėtų pasakyti, kad po 2009 m. recesijos ekonomika gyveno per mažos infliacijos aplinkoje, defliacinėje.
Žmonės buvo valdomi baimės, nerimo, buvo bankrotų rizikos, tai norėdami iš šio taško išjudinti ekonomiką, centriniai bankai formavo skatinančią pinigų politiką – į rekordines žemumas nuleido palūkanų normas, į ekonomiką ledo grynuosius“, – sakė ji.
Pasak I. Genytės-Pikčienės, Europos Centrinis Bankas (ECB) tikrai nebuvo tarp pirmųjų, kurie tuo metu pradėjo tokią pinigų politiką, tačiau jis ėmėsi kiekybinio skatinimo.
„Ėmėsi supirkinėti tam tikrų šalių vertybinius popierius ir taip skatinti ekonomiką“, – sakė ji ir aiškino, kad paprastai kalbant tai reiškia, jog ECB supirkinėjo vertybinius popierius taip padėdamas toms valstybėms, kurios turi daug skolų ir švirkšdamas grynuosius į finansų sistemą.
„O sistema per kreditavimo kanalus juos įliejo į realią ekonomiką, kad gyventojai juos vartotų, pirktų NT, investuotų ir užsuktų ekonomikos augimo variklį“, – teigė ekonomistė.
Toks ekonomikos skatinimas, kaip tikino, neapsiėjo be šalutinių poveikių. Neriboti piniginiai ištekliai ir žemos palūkanų normos yra rizikinga kombinacija, kuri investuotojus skatino ieškoti kuo didesnės grąžos, o tai formavo galimybes pūstis įvairiems turto klasių burbulams.
„Nors centriniai bankai buvo pradėję kalbėti apie išėjimą iš skatinamosios aplinkos, pasaulį ištiko pandemija ir centriniams bankams neliko nieko kito, kaip gelbėti ekonomikas ir sukurti Vyriausybėms palankų klimatą skatinti COVID-19 paveiktas ekonomikas.
Natūralu, kad toks stiprus paskatinimas turėjo poveikį ir mūsų elgsenai, pasijutome saugūs ir apribojimus mūsų galimybes išlaidauti, keliauti ir pan., sukaupėme labai nemenkas atsargas savo sąskaitose ir taip atsirado dar daugiau galimybių pirkti NT“, – sakė ji.
ECB: infliacija – trumpalaikis dalykas
Ekonomistės teigimu šiandien akivaizdu, jog pandemija neliko be pasekmių. Pasak jos, šiuo metu centriniai bankai stebi ne kaip paskatinti ekonomiką, tačiau mato realių pavojų kalbant apie infliacijos augimą.
„Yra grėsmė, kad jos bus per daug“, – teigė ji.
Pandemija, kaip sakė, taip pat išbalansavo tiekimo grandines, pristabdė kasybos ir gamybos apimtis, o žaliavų ir tarpinio vartojimo prekių trūkumas žaliavų kainas pakėlė į viršų.
„Matome, kad brango tiek maisto žaliavos, tiek metalai, o tokia aplinka negali apsieiti be pasekmių ir tai pasiekė ir vartotoją.
Natūralu, kad trūkstant žaliavų, tokios šalys, kaip Kinija, didelės importuotojos, pradėjo siurbti žaliavas, kaupti atsargas, o tuo tarpu eksportuotojos, kaip Rusija, elgėsi priešingai, apsistatė muitais ir barjerais ir taip saugojo savo vidaus rinką, bet pakaitino kainų augimą rinkose“, – kalbėjo ekonomistė.
Anot jos, turintiems klausimą dėl palūkanų normų, reikėtų pasakyti, kad kol kas ECB nesiima jokių veiksmų, nors, kaip tikino, įprastai, taip augant infliacijai, palūkanų norma jau būdavo keliama ir taip pristabdomas ekonomikos augimas.
„Kodėl EBC nieko nedaro? Matyt viena iš priežasčių yra šiandien vis dar trapi euro zonos valstybių makroekonominė padėtis.
Per pandemiją euro zonos šalių skolų kupros tik išaugo, pandemija aštriausiai smogė toms ekonomikoms, kurios ir taip yra ne pačios stipriausios – Ispanija, Portugalija, Italija, Graikija – jos visos labai priklausomos nuo turizmo.
Kiekvienas ECB aštresnis žingsnis labai stipriai paveiktų ir joms po pandemijos atsigauti būtų dar sunkiau“, – teigė ji.
Visgi, pasak I. Genytės Pikčienės, ne visi elgiasi taip, kaip ECB. Yra tokių, kurie didina palūkanų normas.
„Tuo tarpu ECB vis dar teigia, kad infliacija yra laikinas dalykas ir yra bazinis scenarijus, pandemijos pasekmė, dėl tiekimo grandinių sutrūkinėjimo ir kritusios pasaulinės tam tikrų žaliavų pasiūlos.
Šiems butelio kakleliams atsilaisvinus, infliacinis spaudimas turėtų atsikvėpti“, – sakė ji.
Visą ekonomistės pranešimą galite peržiūrėti čia.
