Anot SEB banko ekonomisto Tado Povilausko, augant palūkanoms, žmonės renkasi paversti santaupas terminuotais indėliais. Šie finansai, pasak jo, tai vis dar nuo COVID-19 pandemijos laikotarpio sukauptas apie 1 mlrd. siekiantis lėšų „buferis".
Tuo metu „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė pabrėžia, kad indėlių augimo mastai parodo visuomenės ekonominę brandą, sugebant sukaupti ir išlaikyti „saugumo pagalves“ net augančių kaštų laikotarpiu. Visgi, jos teigimu, ne visos visuomenės dalys sugebėjo tai padaryti.
Pasak LB, birželio pabaigoje Lietuvos kredito įstaigose gyventojai iš viso laikė 21,5 mlrd. Eur indėlių: 16,1 mlrd. Eur einamųjų (palyginti su geguže, jie sumažėjo 114 mln. Eur) ir 5,2 mlrd. Eur terminuotųjų indėlių. Didžiausią pastarųjų dalį – beveik 3,9 mlrd. Eur – sudarė indėliai iki 1 m. trukmės.
T. Povilauskas: nuo pandemijos laikotarpio užsilikusios santaupos tiesiog keičia formą
Ekonomistas T. Povilauskas teigė, kad išaugusios terminuotų ir kaupiamųjų indėlių palūkanos skatina žmones keisti santaupų laikymo formą ir įdarbinti savo santaupas.
„Labai sparčiai išaugo terminuotų indėlių skaičius, o ne apskritai indėlių, tai pinigai tiesiog pakeičia formą. Dabar palūkanos už pinigus laikomus einamosiose sąskaitose yra nulinės. Bet už terminuotus indėlius jūs galite gauti palūkanas ir visai nemažas. Normalu, kad tai skatina gyventojus persivesti pinigus iš einamųjų sąskaitų į terminuotus ir kaupiamuosius indėlius. Tiesiog palūkanų normų pasekmė, kad žmonės savo santaupas įdarbina“, – Eltai teigė T. Povilauskas.
Ekonomistas paminėjo, kad per COVID-19 pandemiją daug namų ūkių sukaupė didesnes nei įprastai santaupas, kurias vis dar gali investuoti. Anot jo, 1 mlrd. eurų perteklinių santaupų išliks ir kitiems metams.
„Per pandemiją sukaupti 1 mlrd. eurų metų pabaigoje bus dar likę. Bet dažniausiai santaupos susikaupia pas vidutines ar didesnes pajamas turinčius asmenis. Būtent tie, kurie per pandemiją turėjo stabilius darbus ir didesnes pajamas – pas tuos žmones yra dar didesnės užsilikusios santaupos“, – sakė jis.
Taip pat, pasak T. Povilausko, terminuotų ir kaupiamųjų indėlių proporcija tarp visų santaupų siekia 24 proc. tad ji dar didės. Anot jo, 2015 m. beveik 50 proc. santaupų buvo investuotos į terminuotus ir kaupiamuosius indėlius.
„Atkreipčiau labiau dėmesį, kad tų terminuotų indėlių dar yra padidėję ne tiek sparčiai, kiek gali teoriškai. Istoriškai, nuo visų banke buvusių pinigų dalies, kuri buvo terminuotuose ir kaupiamuosiuose indėliuose iki 2015 metų – tas santykis buvo ne mažesnis nei 50 proc. Dabar terminuoti indėliai sudaro 24 proc. nuo visų namų ūkių laikomų pinigų banke. Tad dar ta kelionė tęsis ir terminuotų indėlių daugės“, – paminėjo T. Povilauskas.
J. Cvilikienė: matome gana skirtingus visuomenės santaupų lygius
Tuo metu J. Cvilikienė pastebėjo, kad nors vidutines ir aukštesnes pajamas uždirbantys asmenys sugebėjo sukaupti rekordines santaupas ir jas investuoti net augančių pragyvenimo kaštų laikotarpiu, daliai visuomenės tai sudėtingiau. Pasak jos, vyresnio amžiaus žmonės, jaunimas bei vieniši tėvai nesugeba to padaryti ir investuoti į terminuotus indėlius.
„Žiūrėdami į situaciją įvairiais pjūviais, galime matyti gana skirtingas visuomenės grupes, nors nepasakyčiau, kad jau du atskirus sluoksnius. Viena grupė, kuriai yra labai sudėtinga sukaupti kažkokį rezervą per šį laikotarpį ir tenka iš einamųjų lėšų dengti padidėjusius kaštus. Kita grupė visuomenės, kuri turi sukaupusi tą rezervą, jis nuosekliai didėja ir yra tikrai rekordinis“, – Eltai teigė J. Cvilikienė.
„Kitiems, tarp kurių yra ir vyresnio amžiaus žmonės, jaunimas, ypatingai vieniši tėvai, yra matomai sudėtingiau kaupti santaupas ir jas investuoti“, – paminėjo ji.
Ekonomistė paminėjo, kad skirtingai nuo 2009 m. ekonominės krizės, nemaža dalis visuomenės pasiruošusi augančioms pragyvenimo išlaidoms. Tad, anot jos, santaupų kiekiai smarkiai nesumažėjo.
„Tarp tos 2008–2009 metų krizės ir šio laikotarpio, kurį būtų per smarku pavadinti recesija, esminis skirtumas yra tas, kad didžioji dalis žmonių buvo gerai pasiruošę ir turi „saugumo pagalves“. Ir tas sukauptas rezervas, ko galima buvo tikėtis augant išlaidoms, nemažėja“, – aiškino ji.
Taip pat, pasak J. Cvilikienės, toks pinigų įdarbinimas, tai tam tikros visuomenės ekonominio suvokimo ir brandos parodymas. Jos manymu, toks bandymas išsaugoti santaupų vertę prasidėjo dar COVID-19 pandemijos laikotarpiu.
„Daugeliui pavyksta iš einamųjų lėšų absorbuoti išlaidas ar atsisakyti kažko, pavyzdžiui tam tikrų pramogų. Dabar aišku žmonės ieško, kaip galima įdarbinti pinigus. Tai yra kitas aspektas ir kitas mūsų visuomenės ekonomikos brandos etapas. Vis aktyviau matėme jau karantino metu, kaip siekiama įdarbinti pinigus ir užtikrinti, kad jie neprarastų vertės. Bet tas sukauptas rezervas leidžia gana ramiai judėti ir užtikrinti, kad ekonomika veiktų tik su mažais sustojimais, kaip po COVID-19 pandemijos ar po karo pradžios“, – teigė J. Cvilikienė.
