Ekonomikos vystymąsi pranašauja ekonomistai, politikai ir net popiežius

2006-ųjų rugsėjį Niujorko universiteto profesorius Nourielis Roubini Tarptautinio valiutos fondo seminare trumpai drūtai konstatavo: JAV nekilnojamojo turto rinka žlugs, hipotekos sektoriuje kils nematyta krizė, kurią daugiausia nulems didelės rizikos antriniai kreditai, hipotekos obligacijų rinka smuks, krizė apims viso pasaulio finansų sistemą, prasidės JAV ekonomikos nuosmukis, rimtų problemų neišvengs ir kiti regionai, taip pat greitai augančios šalys.

Krizė sužlugdys daugelį apsauginių fondų, investicijų bankų ir kitų finansų įstaigų, tokių kaip „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“.

Kai N. Roubini baigė savo kalbą, salėje stojo mirtina tyla. „Po tokios prognozės vertėtų išgerti ko nors stipraus“, – pasakė vedėjas, stengdamasis bent šiek tiek pagerinti atmosferą. Salė atsakė nervingu juoku: niekas nepatikėjo, kad toks scenarijus išvis įmanomas.

Niujorko universiteto Ekonomikos mokyklos profesorius N. Roubini tapo pasauline žvaigžde, kai viso pasaulio finansų sistema ėmė garmėti į prarają. Šią ir kitas jo prognozes prisiminė visi, kas tik netingėjo.

N. Roubini tapo bene garsiausiu šių laikų ekonomikos pranašu, arba guru. Prasidėjo tikra roubinomanija: profesorius dažnai cituojamas, kviečiamas skaityti paskaitų, komentuoti ir šiaip pasakyti savo nuomonės. O tai – jau savotiškas konvejeris, pranašysčių ir prognozių pramonė, kurioje neįmanoma nesuklysti. Galbūt todėl pastarųjų mėnesių ir net metų N. Roubini ekonomikos prognozės labiau primena barzdotą anekdotą apie du sūnus, kurie visuomet nuspėja orą, nes vienas sako, kad lis, o antrasis – kad švies saulė.

Dr. Doomo fenomenas

2010 m. rugsėjo 10 d. „Bloomberg“ pacitavo profesoriaus N. Roubini žodžius: „Jeigu prasidės antroji recesijos banga, investuoti reikėtų ne į auksą, o į JAV dolerius, Šveicarijos frankus ir Japonijos jenas.“

Anot N. Roubini, antrosios bangos tikimybė – apie 40 procentų. Šių metų sausio pabaigoje Davoso forume N. Roubini prisipažino, kad pasaulio ekonomika yra „pusiau pilna ir pusiau tuščia stiklinė“, todėl tiksliai prognozuoti, kas laukia ateityje, labai sunku, o gal net ir neįmanoma.

Tuo metu didžiausia metų grėsme jis pavadino žaliavų kainų kilimą ir pridūrė, kad kai 2008 m. naftos kaina pasiekė 148 JAV dolerius už barelį, prasidėjo pasaulinė recesija.

O štai 2011 m. rugpjūčio 26 d. („Bloomberg“) ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Andrew Michaelas Spence teigė, kad, Europos ir JAV ekonomikoms demonstruojant lėtą atsigavimą, pasaulio ekonomikai atsiranda 50 proc. tikimybė vėl nugrimzti į recesiją. Kitais žodžiais tariant, recesija arba bus, arba jos nebus.

Vasaros pradžioje profesorius N. Roubini kalbėjo, kad pasaulio ekonomikoje artėja „tobula audra“, kurios sulauksime 2013-aisiais.

Tačiau jau šį rugsėjį garsusis guru interviu „Bloomberg“ prisipažino, kad jo laukta „tobula audra“ gali prasidėti kur kas anksčiau nei po poros metų, nes JAV ir Europos ekonomikos yra itin silpnos, o Didžiosios Britanijos ekonomika perkrauta. Žinoma, naujosios krizės kulminacija, anot N. Roubini, vis dar tikėtina 2013 m., bet jos pradžia gali būti ir anksčiau. Viskas priklausys nuo to, kokias priemones savo rankose turės ekonominės politikos vykdytojai. Įdomiausia tai, kad tokio scenarijaus tikimybė – apie 60 procentų. Kitais žodžiais tariant, labiau bus negu nebus.

Rusų ekonomistas Leonidas Chazinas siūlo nusiimti rožinius akinius ir pripažinti, kad N. Roubini fenomenas – ne tik jo gebėjimas analizuoti reiškinius ir prognozuoti, bet ir tai, kad jį stipriai palaiko JAV ekonominės propagandos mašina.

Juk turi kas nors gauti Nobelio premiją už tiksliai nuspėtą artėjančią krizę ir būtų neblogai, jei tas žmogus gyventų JAV ir ką nors svarbaus būtų pasakęs dar iki 2007 metų. Juk tuo metu viso pasaulio garsiausi ekonomistai rašė straipsnius apie pasiektą naują etapą – ekonomiką be krizių – ir net gaudavo premijas už tai, kad neva įrodė, jog pasaulinių krizių jau nebegali būti iš principo. Tokiame kontekste prabilęs niūrusis profesorius N. Roubini tapo tikra sensacija. Jo klausomės išsižioję.

Bet L. Chazinas siūlo atidžiau panagrinėti N. Roubini prognozes. Visa pirma, N. Roubini sako, kad nauji didžiuliai sukrėtimai laukia 2013 m. arba kiek anksčiau, tačiau nepateikia jokių analize pagrįstų argumentų, tik atkreipia dėmesį, kad „tobulos audros“ priežastis bus neišspręstos rimtos problemos JAV, Europoje, Kinijoje ir Japonijoje.

Žinoma, niekas neneigia, kad šiuose regionuose yra problemų, bet būtų gerai išanalizuoti mechanizmus, pavyzdžiui, kodėl krinta paklausa JAV, kodėl vėl pučiasi finansiniai burbulai, kiek Kinija priklauso nuo vartojimo lygio ir paklausos užsienio rinkose.

Užuot tai daręs, N. Roubini kalba tik apie finansų nestabilumą JAV, Kinijos augimo tempo mažėjimą ir nesprendžiamą kai kurių Europos šalių skolų problemą – tai, jo manymu, ir sukels „tobulą audrą“. N. Roubini teiginius, kad „jau dabar matyti nestabilumo elementai“, „bet koks smūgis gali padidinti valstybių ir namų ūkių skolas“, „skolų krūvis tampa vis sunkesnis“, kai kurie ekonomistai atvirai vadina demagogija.

O pareiškimus apie tai, kad pasaulio ekonomika sulėtės jau 2011 m. pabaigoje, įvardija kaip visišką banalybę. „Tai, kad ekonomika išgyvena krizę, akivaizdu beveik visiems. Nedarbas ir infliacija JAV auga, nekilnojamojo turto rinka krinta, vartojimo aktyvumas – taip pat. Kad šiuos faktus konstatuotum, nereikia būti profesoriumi“, – tikina rusų ekonomistas.

Lieka daugybė neatsakytų klausimų ir dėl kitų prognozuojamų dalykų. N. Roubini siūlo skubiai restruktūrizuoti Graikijos, Airijos ir Portugalijos skolas, nes, jo manymu, Europos Sąjungos vadovybės delsimas gali pradėti nekontroliuojamus procesus.

Tačiau kas bus su Europos ir ne tik jos bankais, kuriems šios skolos yra jų aktyvai? Ką daryti su kitų šalių, tokių kaip Ispanija, skolomis? Kas bus, jei situacija Italijoje pašlis? Kaip įgyvendinti socialines programas ir vykdyti Europos Sąjungos sanglaudos politiką, dėl kurių tos skolos ir augo? Juk labai tikėtina, kad 30 metų kauptų skolų iš principo neįmanoma grąžinti, nes šiuolaikinė ekonomika tiesiog negeneruoja tokių finansų srautų.

Kita vertus, kas šiandien gali paneigti, kad tikrai greitai prasidės ekonominė „tobula audra“, apie kurią ir kalba N. Roubini, dėl savo pesimizmo jau pramintas Dr. Doomu? Į šį klausimą atsakyti gali tik laikas. Juk peržvelgus senus komentarus ir prognozes galima tvirtinti, kas buvo teisus, o kas kalbėjo niekus.

Pranašų buvo ne vienas

2008 m. rudenį, kai finansų krizė įgavo giltinės su dalgiu ant peties atvaizdą, pasipylė tikra įspėjimų ir priminimų lavina. Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatas Paulas Krugmanas buvo vienas tų, kurie savo skiltyje leidinyje „The New York Times“ primygtinai kartojo, jog prasidės pasaulinė ekonominė nelaimė.

Tų pačių metų lapkritį laikraštis „The Independent“ priminė, kad ekonominę krizę daugiau nei prieš 20 metų išpranašavo dabartinis Romos popiežius Benediktas XVI, anuomet – kardinolas Josephas Ratzingeris.

Apie tai plačiajai publikai priminė Italijos finansų ministras Giulio Tremonti: sakydamas kalbą Milano universitete jis 2008 m. lapkritį teigė, jog apie įsisiūbavusios ekonomikos griūtį J. Ratzingeris angliškai rašė dar 1985 metais.

Dokumentas, pavadintas „Market Economy and Ethics“ (liet. „Rinkos ekonomika ir etika“), kritikavo šiuolaikinių liberalių ekonomistų, tokių kaip Adamas Smithas, mintis apie tai, kad „natūralūs rinkos dėsniai yra geri iš esmės ir būtinai atneša naudą“.

Būsimojo popiežiaus teigimu, augantis skurdas neturtingose šalyse rodo, kad rinkos ekonomika ne visiems yra gėris, ir tai nuvainikuoja ekonomikos liberalų teiginius. Nes nuostoliai, kuriuos dėl savo menkos moralės atneša rinkos dalyviai, gali tapti pražūtimi visai sistemai.

Būta ir tyliųjų prognozuotojų. Štai žinomas Rusijos matematikas, akademikas Viktoras Maslovas teigia jau seniai radęs ryšį tarp ekonomikos ir fizikos procesų – tai jam leido ne tik nuspėti artėjančią krizę, bet ir priimti teisingus asmeninius sprendimus, kurie padėjo apsaugoti šeimos pinigus.

2009 m. kovą mokslininkas spaudai aiškino, kad, remiantis fizika, ekonominius reiškinius įmanoma išreikšti formulėmis ir taip nustatyti, kada situacija keisis ne pamažu (dėl tam tikrų logiškų ciklų), bet dramatiškai. V. Maslovo skaičiavimai parodė, kad Amerika seniai peršoko tam tikrą slenkstį, arba kritinį skaičių, už kurio būtinai kaip lavina prasidės krizė.

Todėl dar 2008 m. vasarą akademikas pardavė butą ir vasarnamį, pinigus pervedė vaikams į užsienį ir davė kelis esminius patarimus, kaip geriau jais pasinaudoti. Kokie tai buvo patarimai ir ar jie pasiteisino, istorija nutyli. Krizės pradžioje paklaustas, ką reikėtų daryti JAV, kad situacija būtų suvaldyta, V. Maslovas patarė padėti ne Volstrito bankams, bet nedidelėms Amerikos provincijos finansų įstaigoms, užsiimančioms tik mažmenine bankininkyste ir dirbančioms su žmonėmis.

Tačiau savo tėvynei – Rusijai – akademikas nieko aiškaus patarti negalėjo. Anot jo, šios šalies ekonomika pernelyg uždara, joje per daug šešėlių, todėl objektyvaus vaizdo pamatyti tiesiog neįmanoma.

Įdomu priminti ir dar vieną išsipildžiusią, bet net anuomet tikėtiną prognozę: 2010 m. gruodžio 9 d. interviu BBC buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Brownas pareiškė, kad euro zonoje šiais metais kils didžiulė krizė ir be milijardinių įliejimų iš problemų liūno išbristi nepavyks.

G. Browno manymu, dabartinė politika, kai gelbėjamos atskiros bėdų ištiktos šalys, nestabilios padėties nepakeis.

Apie tai, kad Europos ekonomika pradės dusti, 2011 m. sausį kartojo ir žinomi ekonomistai Paulas Krugmanas, Josephas Stiglicas bei, žinoma, Nourielis Roubini. Dar daugiau: šių metų rugpjūtį P. Krugmanas televizijos laidoje pareiškė, kad JAV reikalingas „didelio karo ekvivalentas“, ir net pasiūlė inscenizuoti ateivių įsiveržimą – tai paskatintų ekonomiką mobilizuotis taip, kaip Antrojo pasaulinio karo metais...

Baigiant – kelios prognozės, kurias bus galima nesunkiai patikrinti. 2011 m. spalio 3 d. tarptautinė reitingų agentūra „Fitch“ pablogino pasaulio ūkio plėtros 2011–2013 m. prognozes. Jų vertinimais, šiais metais pasaulio bendrasis vidaus produktas augs 2,6 proc., 2012 m. – 2,7 proc., 2013 m. – 3,1 procento.

Lietuvos finansų ministrė Ingrida Šimonytė taip pat spalį patikino, kad šiemet rezultatai atitiks Finansų ministerijos pavasario pradžioje skelbtas ir rudenį nepakeistas prognozes, esą ekonomika augs apie 6 proc., palyginti su 2010 metais.