JAV bando priešintis sąstingiui, pumpuodama į apyvartą ir skolindama korporacijoms milijardus dolerių. Tačiau ekonomika negerėja, o Amerikos skola jau gąsdina visą pasaulį. Vakarų europiečiai pasirinko visuotinio taupymo variantą, tačiau vis tiek trūksta lėšų. Lietuva, be jau kelerius metus propaguojamo taupymo, ėmėsi ir mokesčių didinimo. Tad kas laukia mūsų šiais metais?
Pirmasis mūsų pašnekovas – „Danske“ banko vyriausiasis analitikas Larsas Christensenas – teikia labiau patyrusių vakariečių rekomendacijas, kaip mums kovoti su dabarties iššūkiais.
– Europos bankų sistema šiuo metu susiduria su dviem pagrindinėmis problemomis. Pirmoji – kai kurie bankai valdo nemažai didelės rizikos vertybinių popierių, antroji – kai kurių Senojo žemyno šalių valstybės skola yra pernelyg didelė. Politikai, rodos, neįstengia šių problemų įveikti. Tad gal sprendimo būdų žino patys bankininkai?
Taip, žino. Tačiau tam reikalinga aktyvi Europos centrinio banko (ECB) pozicija ir visiškai kitoks, nei vyravo iki šiol, požiūris į esminius šio banko akcentus. Juk pagrindinis ECB uždavinys yra palaikyti monetarinę politiką – bankas siekia išlaikyti kainų stabilumą. Esminiu akcentu turėtų tapti ne infliacijos rodiklis, o nominalus bendrojo vidaus produkto (BVP) dydis. Pavyzdžiui, ECB akcentuoja, kad nominalus BVP per ateinančius porą metų turi išaugti 15 proc.
Jei rinkos dalyviai pasitikėtų tokiais ECB pareiškimais, automatiškai padidintų savo vartojimą ir investicijas, o dėl valiutos pokyčių atsigautų ir eksportas. Aš tai vadinu žinomo Rytų kovos menų meistro Čako Noriso efektu – jau vien šio didvyrio pasirodymas verčia priešus sprukti, jam net nepademonstravus visų savo galimybių.
Aišku, tokiu neramiu metu Europoje, kai rinkų pasitikėjimas bankais (taip pat ir centriniais) – mažas, to gali nepakakti. Tačiau bet kuriuo atveju, net ir įgyvendinus tam tikras netradicines pinigų pasiūlą didinančias priemones su mažesnėmis sąnaudomis, būtų galima vėl užvesti stringančius Europos ekonomikų variklius.
– Visame pasaulyje žinomas finansininkas Džordžas Sorosas siūlo labai radikalias priemones: Europos šalys turėtų siekti dar didesnės ekonominės integracijos ir dar griežčiau koordinuoti mokesčių sistemas. Šis milijardierius iš esmės siūlo Europos Sąjungą (ES) iš konfederacijos paversti federacija. Nejau kito kelio europiečiams nėra?
Taip, fiskalinė sąjunga – viena iš būtinų sąlygų, kad sėkmingai funkcionuotų euro zona. Kuo vėliau bus pradėtos įgyvendinti išvardytos struktūrinės reformos euro zonoje, tuo labiau, be jokių abejonių, mažės ES konkurencingumo galimybės pasaulyje.
– Praėjusių metų pabaigoje jūs įvardijote du pagrindinius iššūkius Lietuvai 2012 metais. Pirmasis – būtina kardinaliai mažinti didžiulį nedarbą. Antrasis – reikia skirti dar didesnį dėmesį valstybės finansams. Kalbant apie pastaruosius, jūs turite omenyje, kad mūsų biudžetas turėtų būti formuojamas remiantis esminiu principu – išleisti kuo mažiau. Tačiau jei valstybė beatodairiškai taupys ir neskatins vartojimo augimo, kaip tuomet sumažinti tą didesnę nei 200 tūkst. bedarbių armiją?
Valstybės išlaidų didinimas, deja, beveik nemažina nedarbo. Tuo jau seniai įsitikino ES senbuvės. O jei padidės biudžeto deficitas, jo neigiamas padarinys bus akivaizdus: šoktelės palūkanos. Pabrangusios paskolos tuoj pat kerta visam privačiam sektoriui. Todėl šiandien vienintelė optimali politika, kuri paskatintų privačių investicijų atsigavimą ir mažesnes palūkanas, – subalansuoti valstybės finansai. Tik tai leistų tikėtis, kad atsigaus privatus sektorius, o kaip to padarinys ims nuosekliai mažėti nedarbas.
– O gal nedarbą mažintų emigracija? Juk jau dabar apie 0,5 mln. Lietuvos piliečių dirba visame pasaulyje. Aišku, tai skamba makabriškai, tačiau ar tai nebūtų racionalesnis žingsnis, skatinantis žmones (ypač jaunus) pažinti Europą, įgauti vakarietiško mentaliteto ir vėliau grįžti namo, nei kankintis be darbo gimtinėje ar dirbti už minimalų atlyginimą, už kurį vakarietis numirtų iš bado?..
Net ir didelė emigracija, aišku, tik trumpuoju istoriniu laikotarpiu, nėra jau taip blogai. Dėl emigracijos mažėja našta biudžetui, be to, emigrantai siunčia pinigines perlaidas namo. Tačiau vidutiniu ir ilguoju istoriniais laikotarpiais (Lietuvoje taip jau yra – red. past.) minėtas socialinis reiškinys mažina šalies augimo potencialą. Jums tai ypač aktualu, nes Lietuvai gresia senėjančios visuomenės sindromas.
– Mūsų Prezidentė pastaruoju metu jau neakcentuoja Lietuvos prisijungimo prie euro zonos svarbos, tačiau Premjeras to vis dar nepamiršta. Ar iš tiesų aktualu Lietuvai artimiausioje ateityje įsivesti eurą? Gal vertėtų susitelkti ties jūsų įvardytomis pagrindinėmis problemomis?
Be jokių abejonių, šiandien svarbiausi Lietuvai iššūkiai – subalansuoti valstybės finansus, sumažinti nedarbą ir padidinti konkurencingumą, taip pat efektyviai perskirstyti lėšas (našiems sektoriams). Beje, šie tikslai – atlikti struktūrines reformas ir įsivesti eurą – vienas kitam netrukdo.
– Ar vakariečiai, analizuodami padėtį Lietuvoje, atsižvelgia į šešėlinės ekonomikos įtaką šalies ekonomikai? Spėjama, kad Lietuvoje šešėlinė ekonomika sudaro apie 30 proc. BVP, t. y. apie 30 mlrd. litų. Tikrai įspūdinga ekonominė ir finansinė jėga, nemokanti mokesčių...
Tai viena didžiausių Lietuvos blogybių. Greičiau – vis dar neišnaudota galimybė. Juk ją išnaudojus galima sumažinti biudžeto deficitą neįvedant naujų mokesčių, nekarpant išlaidų. Kodėl jūsų politikai neakcentuoja šios itin opios problemos ir gaišta laiką svarstydami visokius prabangos mokesčius (pamiršdami, kad neturtingos ekonomikos šalyje, kokia ir yra Lietuva, tokių mokesčių nauda – iš esmės minimali), man lieka didžiulis neatsakytas klausimas.