Tarp kitų drąsių verslininkės idėjų – iš esmės keisti neefektyvų profesinį mokymą ir depolitizuoti švietimo sistemą.
Iniciatyva idėja Lietuvai tęsiasi. Antrajame etape galima siūlyti idėjas miestams bei drąsias idėjas, kurias gal buvo nedrąsu pasiūlyti pirmajame etape.
Pašalpos ne bedarbiams, bet dirbantiesiems
Valstybė turėtų padėkoti dirbantiesiems ir juos skatinti pašalpomis. Tokią drąsią idėją siūlanti J. Blažytė neslepia ją parsivežusi iš Omano.
Pritaikius tokį modelį Lietuvoje ir skyrus, pavyzdžiui, 100 eurų per mėnesį „pašalpą“ minimalų atlyginimą uždirbančiam darbuotojui, anot verslininkės, jis į rankas jau gautų ne apie 370, bet 470 eurų.
Tuomet sumažėtų statistinė pajamų nelygybė, o jei šis priedas būtų skiriamas tik privačiame sektoriuje dirbantiems darbuotojams, tai paskatintų darbuotojus migruoti iš viešojo sektoriaus į privatų.
„Mat šiuo metu viešajame sektoriuje darbuotojų yra per daug, o privačiame – katastrofiškai trūksta“, – pažymi ji.
Be to, anot J. Blažytės, tai būtų konkreti pagalba smulkiam verslui ar laisvalaikiu padirbėti norintiems studentams, nemažai darbuotojų išlįstų iš šešėlio, nes „būtų suvilioti ne „lazda“, bet „meduoliu“, t. y. 100 eurų „pašalpa“.
Ji užbėga už akių pasipiktinimams, iš kur gauti tokią milžinišką sumą „pašalpoms“ dirbantiesiems ir iškart pateikia savo siūlymą: „Vienareikšmiškai – iš „užimtumo skatinimo“ eilutės, kuriai 2019 metais numatyta 139 mln. eurų.
J. Blažytė nesismulkina ir teigia, kad reikalingi kardinalūs sprendimai su amžinais bedarbiais.
„2014–2018 metais ilgalaikių bedarbių rėmimui buvo skirta 24 mln. eurų, nekvalifikuotų bedarbių mokymams 33,7 mln., t. y. po 2250 eurų kiekvienam, todėl, panašu, kad jeigu per tą laiką ir su tokiomis „milijoninėmis paramomis“ jie nesiintegravo į darbo rinką, tai ir nebesiintegruos.
Ir vienareikšmiškai „NE“ šimtamilijoninių lėšų skyrimui bedarbių mokymams. Nes profesinio bedarbių mokymo kursams jau išeikvota apie 400 mln. eurų, tačiau iš to nauda darbo rinkai beveik nulinė“, – tvirtai rėžia ji.
Kardinalus pasiūlymas: visiškai atsisakyti profesinio mokymo
J. Blažytė griežtai pasisako ir apie profesinį mokymą Lietuvoje.
„Profesinio mokymo sistemą, kurios finansavimui šiemet skirta 96,7 mln. eurų, galėčiau pavadinti pačia neefektyviausia visos švietimo sistemos dalimi, savo viduje turinčia dar daugiau problemų nei kaimo mokyklos.
Verslininkė pateikia pavyzdį, kai iš „naujojo“ švietimui skirto ES pinigų milijardo net šeštoji dalis atiteko profesiniam mokymui. Anot jos, nors naujoji Vyriausybė jau parengė profesinio mokymo reformos planą, tačiau ES paramos skirstymo kriterijai liko kaip ankstesniųjų vyriausybių „kultūrinis paveldas“: „Todėl ES lėšų skirstymo planuose vėl matome tuos pačius liūdnai pagarsėjusius „mokymus“, „renginius“, „viešinimus“.
Matome, kad ir vėl 49 mln. eurų numatyta centrų plėtrai ir bendrabučių statybai, mat garsiojo ‚Anužienės“ bendrabučio ant Kuršių marių kranto, matyt, neužteko. Dar 20 mln. eurų skirta įstaigų „infrastruktūrai“, – vardina teigdama, kad profesinis mokymas šiuo metu lipa ant to paties grėblio, ant kurio prieš gerą dešimtmetį užlipo kaimo mokyklos.
J. Blažytė atkreipia dėmesį ir į tai, kad patys darbdaviai ne kartą viešai deklaravo, jog tokia profesinio mokymo sistema darbo rinkai praktiškai jokios naudos nebeduoda ir verslas sau darbuotojus ugdosi pats efektyviau ir greičiau.
„Nors naujoji Vyriausybė, pasitelkusi verslininkus, jau pradėjo profesinio mokymo sistemos pertvarką, mano pasiūlymas būtų kardinalesnis: Lietuvoje profesinio mokymo atsisakyti visiškai ir steigti pameistrystės ir mentorystės institutą.
Vadinasi, darbuotojai butų ruošiami ir apmokomi tiesiog verslo įmonėse šalia geriausių specialistų ir šalia naujausių bei moderniausių technologijų. Valstybė mokytojams – meistrams ir mentoriams turėtų mokėti papildomą atlygį už tai, kad jie perduoda savo praktines žinias ir patirtį jaunimui.
Bet kokiu atveju valstybei tai kainuos gerokai pigiau, nei dabar kainuoja to profesinio mokymo „kolūkio“ išlaikymas“, – mano ji.
„Tai galėtų būti geriausių pasaulio universitetų ar koledžų filialai. Tai galėtų būti ir paslaugų centrai, tokie kaip „Barclays“, kurie Lietuvos studentams teiktų mentorystės ir kompetencijų perdavimo paslaugas.
Manau, kad lėšas valstybė, pirmiausia turėtų perorientuoti į aukščiausio lygio specialistų ruošimą, kurie bus reikalingi skaitmeninės epochos laikmečiui“, – sako verslininkė.
Depolitizuoti švietimo sistemą
J. Blažytė pripažįsta, kad idėją apie švietimo sistemos depolitizaciją jau yra pateikusi prieš metus, tačiau neseniai praūžusiame mokytojų streiko kontekste ji vėl itin aktuali.
„Neįmanoma sukurti vieno gero modelio ant supuvusių sistemos pamatų. Todėl, pirmiausia, reiktų centralizuoti švietimo sistemos valdymo funkcijas, perimant jas iš savivaldybių ir perduodant ministerijai. O švietimo reformą reiktų pradėti ne nuo mokytojų atlyginimų, bet nuo mokyklų tinklo optimizavimo.
Tačiau šiuo metu toks optimizavimas neįmanomas, nes savivaldybių politikams yra naudinga, kad kaimuose būtų kuo daugiau mokyklų, o jose – kuo daugiau etatų tiek mokytojų, tiek aptarnaujančio personalo, kuris savo skaičiumi dažnai nenusileidžia mokytojų skaičiui. Nes kiekvienas etatas – tai aukso balsas vietos rinkimuose“, – tvirtina ji.
„Kol mokyklų tinklas toks išsipūtęs, nėra jokių galimybių mažinti ir mokytojų skaičiaus, nors tas skaičius yra vienas didžiausių pasaulyje. Nes būtent toks skaičius reikalingas to „išsipūtusio“ tinklo aptarnavimui.
O jeigu į švietimo reformą žiūrėtume plačiau, pirmiausia reiktų išsikelti švietimo sistemos tikslus ir numatyti, kokius vaikų gebėjimus norime ugdyti, o tik vėliau spręsti kiek, kokių ir su kokiais atlyginimais dirbančių mokytojų reikia“, – sako J. Blažytė.
Taip pat ji siūlo nepagailėti kelių milijonų eurų ir pasamdyti nepriklausomus ekspertus iš geriausių pasaulio konsultacinių kompanijų, kurie paruoštų mokyklų pertvarkos projektą, paremtą vadybine logika bei skaičiais.
„Tada ji būtų laisvas nuo visų politinių įtakų“, – sako verslininkė.
