Andriulis siūlo radikalų būdą išgelbėti Lietuvos miškus

Sekmadienio vakarą socialiniame tinkle įrašu apie miškininkystės padėtį Lietuvoje pasidalijęs verslininkas rašė pirmą kartą pagalvojęs, kad Lietuva yra Bananų Respublika.

Vyras pasakojo lankęsis Lavoriškių miške, Baravikynės kraštovaizdžio draustinyje, kuris nuo Vilniaus nutolęs apie 30 kilometrų ir yra griežtai saugomas, tačiau visai šalia draustinio išvydęs iškirstus plotus.

„Čia ką tik kažkoks tuteišas Vladikas ar Genadijus, turintis vzio zakonno popierius, nufigarino huskvarnom plynai porą sau nuosavybės teisėn įgytų hektarų, tiesiai prie superapsaugotų baltų pilkapio. Ketvirtos kategorijos miškas – tak, drausynis, pagal įstatymas galima kirsti, sako jis maloniai, nepiktai, blykst auksinis dantis.

There is no way Vladikas ar Stasikas kirto tuos Baravykinės hektarus legaliai. Jis turi popierius, bet visi suprantam, kad jis gavo juos už kyšį, pažintį, ar tiesiog pasinaudamas korupcijos gleivėmis parašyto įstatymo raide“, – soc. tinkle rašė L. Andriulis ir sakė medžių ir miškų dramą Lietuvoje stebintis jau gerus metus, tačiau savo nuomonės apie tai anksčiau nereiškęs, nes manė neturintis kompetencijos, tačiau po pamatyto vaizdo nebeištvėręs ir nusprendęs pasisakyti.

Liudvikas Andriulis

© DELFI / Andrius Ufartas

„Jei būčiau visatos ir visos Lietuvos imperatorius, aš uždrausčiau kirsti medžius, miškus ir medžioklę bent dešimčiai metų – kol atsirinks, atsifiltruos žmonės, ir ateis visiškai nauji.

Aplinkos apsaugos ministerija, urėdijos, miškininkai yra žemiausio šliaužiojimo bebriniai kirminai, persisunkę korupcijos sultimis, ir tomis sultimis įstatymus rašantys.

Todėl reikia visiškai stabyti bet kokią miškininkystę Lietuvoje dešimtmečiui. Miškininkystė yra žemiausio lygio, mažiausios (neigiamos) pridėtinės vertės veikla. Miškininkytės verslas yra ruskio verslas – iškirsk, iškask, parduok, pragerk. Taip, keli procentai ekonomikos, taip, žmonių įdarbinta, taip, eksportas“, – teigė verslininkas.

Savo įrašė jis aiškino, kad jei Lietuvai reikia medienos, ją turėtume importuoti iš kitų šalių, o ne užsiimti eksportu.

„Aš labai mėgstu protingus švedus, ir mažai gerbiu kvailus baltarusius – dėl to noriu, kad mano šalis būtų protinga, kaip švedų šalis – importuojanti, o ne eksportuojanti medį.

Dešimties metų moratoriumas bet kokiems miško kirtimams yra būtinas – jį įvedus, iš to sektoriaus per pusmetį išsilakstys visi bebrai, medžiotojai ir žemo intelekto rąstų eksportuotojai, nes jame neliks pinigų“, – teigė jis ir aiškino, kad „tada ateis mokslininkai, naujos kartos gamtininkai, girininkai, kurie jau ašarodami sakys – leiskite iškirsti plotelį, nes ten liga, nes ten ant namo užkris, ant laidų, ten invazinis ar ten koks nors jaunuolynas.“

Verslininkas įsitikinęs – jei medis nekrenta ant žmogaus, laidų, pastato – jo kirsti negalima.

„Nes tai, ką tu kerti, sodino tie, kurio jau antkapis sutrūnijęs. Visi tai supranta, bet visi tyli“, – rašė jis ir pateikė ir Kosta Rikos pavyzdį.

„Kosta Rika padarė tai, ką aš siūlau – du trečdalius šalies paskelbė nacionaliniu parku, uždraudė bet kokią medžioklę, ūkininkams pradėjo mokėti kompensacijas už scenic value, kad jie nieko neaugintų, ir neklausė žemės ūkio oligarchų dejonių, kad šalis be bananų eksporto bankrutuos“, – sakė jis.

Lietuva, anot jo, kirsdama medį, yra tikra Bananų Respublika.

„Šiandien mes esame labiau bananų respublika, nei anksčiau taip vadintos šalys. Ir kaip ir tose šalyse būdavo – įstatymus rašo ir juos vykdo bananų plantacijų savininkai“, – rašė ji sir sakė, kad tai, ką turime, reikia saugoti, o ne pjauti.

Miško kirtimas Labanoro girioje

© DELFI / Kiril Čachovskij

Aplinkos ministras: tai pasipiktinimas, kad tik pasipiktinti

L. Andriulio įrašą teigė paskaitęs ir aplinkos ministras Kęstutis Mažeika. Paklaustas, ką apie tai mano, ministras buvo atviras: „Tai pasipiktinimas, kad tik pasipiktinti.“

Pasak jo, Lietuva turi šimtametę miškininkystės patirtį ir praktiką, o didžioji dalis ūkinių miškų šiai dienai yra išauginti ypatingai gerai. Tai, jo teigimu, rodo, kad tų specialistų darbas duoda rezultatus.

„Sektoriuje, kuriame dirba 50 tūkst. darbuotojų, dešimt metų nieko nedarymas būtų didžiulė katastrofa ateityje. Miškininkai ne tik kerta medžius, jie vykdo selekciją, sodina, augina, retina ir t.t. Iki to galutinio medžio kirtimo gaminti žaliavai, reikia įdėti daug darbo, ką ir daro miškininkai, tai man toks komentaras yra mažų mažiausiai neatsakingas prieš pačius miškininkus ir yra jų darbo pasmerkimas“, – sakė ministras K. Mažeika ir pakartojo, kad rašinys šios profesijos atstovus tiesiog žeidžia.

„Tai – piliečio nuomonė, bet potekstė – pašiepti ir įžeisti specialistus. Man gaila miškininkų“, – apie tai sakė jis.

Paklaustas, ar Lietuvoje miškai kertami ne per daug, ministras aiškino, kad kirtimas yra toks, kokį rekomenduoja mokslininkai.

„Mes turime sausuolių ir išdžiūvusių medynų gerokai daugiau nei kitos šalys. Tai rodo, kad mes tikrai naudojame ribotą kiekį ir daug paliekame gamtai.

Viskas vyksta ne aklai, yra planuojama Valstybinėje miškų tarnyboje. Aš pasitikiu jais“, – sakė K. Mažeika.

Kęstutis Mažeika

© DELFI / Karolina Pansevič

DELFI susisiekė ir su valstybės įmonės „Valstybinės miškų urėdijos“ atstovais, tačiau jie konkretaus įrašo komentuoti nepanoro, mat jų institucija atsakinga tik už valstybinius miškus.

Visgi šiai dienai, jų duomenimis, miško žemės plotas Lietuvoje yra beveik 2,2 mln. hektarų ir sudaro 33,5 proc. šalies teritorijos.

„Apie pusę visų miškų yra valstybiniai miškai (1088,6 tūkst. hektarų). 848,8 tūkst. hektarų miškų (apie 39 proc.) priklauso privatiems savininkams. Likusi dalis, apie 10 proc. miškų, yra rezervuota nuosavybės teisėms atkurti“, – buvo rašoma atsiųstame komentare.