Ar įmanoma Lietuvoje uždirbti dolerių, o ne rublių?
Vienas iš pirmųjų Amerikos lietuvių, Marius Jakulis Jason, Lietuvoje pirmąją savo įmonę įkūrė 1992 metais. Prieš atvažiuodamas į Lietuvą, M. Jakulis Jason buvo advokatų firmos Niujorke bendrasavininkis, tačiau ryžosi palikti penkiolikos metų įdirbį „svajonių šalyje“ ir pradėti naują gyvenimą tėvų žemėje.
„Kai nusprendžiau palikti Niujorką ir pasakiau vyriausiam partneriui, kodėl nusprendžiau parduoti savo dalį įmonės ir kad išvažiuoju dirbti į Lietuvą, kuri anksčiau priklausė Tarybų Sąjungai, jis iškart pasakė: „you are crazy“ ( tu išprotėjai - angl.), nes jis manė, kad čia uždirbsiu tik rublių, tačiau aš buvau įsitikinęs, kad uždirbsiu dolerių,“ – pasakoja M. Jakulis Jason.
Verslininkas pripažįsta, kad darbo pradžia Lietuvoje nebuvo lengva. Jam teko patirti ir blokados nemalonumus, ir perprasti mentaliteto skirtumus. Tačiau šiandien M. Jakuliui Jason priklauso ne tik advokatų kontora, bet ir prabangūs viešbučiai, naktiniai klubai, vaikų mokyklos ir daugybė kitų įstaigų.
„Prieš kelis metus San Franciske sutikau savo buvusį partnerį Niujorko advokatų kontoroje, ir šiandien manau, kad pasiekiau daugiau negu jis,“ – teigia M. Jakulis Jason.
Pinigus saugiau investuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose
Tačiau tai tik viena sėkmingo verslo istorijų Lietuvoje. „Daugybė mano pažįstamų verslininkų, ne tik iš Jungtinių valstijų, bet ir iš Kanados, Australijos bei kitų šalių, bandžiusių steigti verslą Lietuvoje, paliko Lietuvą su nuostoliais kišenėje,“ – tvirtina M. Jakulis Jason.
„American Chamber of Commerce in Lithuania“ vadybos pirmininkas Rimtautas Vizgirda tvirtina, kad skaičiuojant pagal investicijų dydį ir gautą pelną, Amerikos lietuvių verslą Lietuvoje būtų galima vadinti sėkmingu, tačiau pripažįsta, kad nesėkmių atvejų taip pat būta nemažai.
„Vedini nostalgijos tėvų žemei, Amerikos lietuviai ne visada apskaičiuodavo ir skirdavo pakankamai dėmesio savo investicijoms Lietuvoje. Tai viena priežasčių, kodėl jiems nepasisekė. Negali viena koja būti Lietuvoje, kita – Amerikoje,“ – teigia R. Vizgirda.
Anot „American Chamber“ vadovo, dabar Amerikos lietuviai nebesiveržia investuoti Lietuvoje. „Jie visi labai gerai gyvena, turi verslą Amerikoje, visi turtuoliai, kam jiems rizikuoti? – retoriškai klausia R. Vizgirda.
Nepatinka lietuviško verslo ypatumai
Rimtautas Vizgirda buvo vienas iš Amerikos lietuvių, kurių verslas čia nenusisekė. Pradėjus pelningą namų statybą ir jų pardavimą, verslininkui teko atsisakyti šios veiklos.
„Vienas Lietuvos bankų labai nekokybiškai su mumis elgėsi, jie davė mums visokių pažadų ir nė vieno iš jų neįvykdė. Amerikoje tokį banką galėtum į teismą paduot ir jie tau tikrai atlygintų žalą. Bet mes vis tiek pardavinėjom ir statėm, o jie įšaldė pinigus. Man buvo šokas. Amerikoje bankas – tavo partneris, o ne priešas. Lietuvoje bankas tapo mūsų priešu,“ – pasakoja R. Vizgirda.
Tačiau pasak verslininkų, dar didesnių sunkumų, nei nepatikimi verslo partneriai, kelia šalies įstatymai, kurie, pasak Amerikos lietuvių, daugiau trukdo, nei padeda kurti verslą. Tai ir nepalanki mokesčių sistema, ir kliūtys laikinai įdarbinti studentus, ir kitos biurokratinės kliūtys.
„Amerikoje gali įsteigti firmą per internetą su kreditine kortele už maždaug 300 dolerių ir rytoj turėsi biznį. Uždaryti tas pats: atsiskaitai su mokesčių inspekcija ir baigta. Tuo tarpu Lietuvoje tai kažkoks siaubas,“ – dalinasi įspūdžiais „American Chamber“ vadovas.
Tą patį tvirtina ir vienas sėkmingiausių Amerikos lietuvių verslininkų Juozas Kazickas. Jo manymu, ir biurokratija, ir vis dar gaji korupcija atbaido potencialius investuotojus nuo mūsų šalies.
„Pasaulinis ekonominės laisvės indeksas rodo, kad Estija yra pirmoje vietoje, o Lietuva tik šešioliktoje. Tai reiškia, kad suvaržymai mūsų šalyje yra daug didesni, o tai tikrai nežavi užsienio investitorių,“ – tvirtina J. Kazickas.
Kliudo lietuvių nepasitikėjimas
Bene vienintelis dalykas, džiuginantis Amerikos lietuvius mūsų krašte – tai atsidavę, darbštūs ir sumanūs darbuotojai, kuriems verslininkai iš už Atlanto negaili gerų žodžių. Beje, panašu, kad šis jausmas abipusis.
Naujo naktinio klubo Vilniuje direktorius Stepas Visockis pasakoja gerokai nustebęs, kai, prie kavos puodelio išgirdęs jo idėjas, Amerikos lietuvis pasisiūlė paversti jas realybe. „Atėjau kone žmogus iš gatvės, pasiūliau projektą ir staiga žmogus sako duosiąs man akcijų paketą, parems finansiškai, kad tik aš imčiausi įgyvendinti tą idėją,“ – pasakoja Stepas Visockis.
Šiuo dar ne itin mums įprastu Amerikos lietuvių pasitikėjimu žmonėmis kažkada stebėjosi ir teisininkė Otilija Klimaitienė. Prieš dešimtmetį kaip eilinė darbuotoja Amerikos lietuvio įmonėje pradėjusi dirbti O. Klimaitienė, šiandien yra lygiavertė firmos partnerė.
„Mūsų įmonėje visiškai natūralu, kad neišskiriant nei darbuotojų, nei savininkų, egzistuoja lygiateisiškumas ir pasitikėjimas vieni kitais bet kokiose situacijose“ – tvirtina teisininkė.
Tačiau, kad verslo kultūra ir jo supratimas Lietuvoje visiškai skirtingas nei už Atlanto, Amerikos lietuviai tvirtina vienbalsiai. Juos baugina milžiniškos knygos sutarčių, kai Amerikoje sutartis teužima vos kelis puslapius. Arba žodinio susitarimo nesilaikymas, nes esą už Atlanto rankos paspaudimas traktuojamas taip pat, kaip ir rašytinė sutartis, kurios nevalia laužyti.
Kaip sąžiningų ir geranoriškų verslo santykių pavyzdį Amerikos lietuviai mini seną istoriją, nutikusią Juozui Kazickui, kai jis tiesiog davė patarimą verslininkui keisti prekybos sritį į finansus, o patarimas pasirodė buvęs vertingas ir pelningas. „O po kurio laiko gavau laišką su padėka už gerą idėją ir tos padėkos išraiška – dviejų milijonų dolerių čekį, nors nebuvo jokio susitarimo, jokio kontrakto,“ – pasakoja J. Kazickas.
„American Chamber“ vadovas ironiškai klausia: „O kaip manote, Lietuvoje kas nors porą milijonų už dyką atsiųs?“ Čia pat pats ir atsako: „Ne“.
