Praėjusį pirmadienį pateiktas paskutinis Graikijos vyriausybės pasiūlymas (keliant pridėtinės vertės ir turto mokesčius bei taupant karinės apsaugos ir pensijų sąskaita) Troikos institucijoms gali būti vadinimas defliaciniu, jei atsižvelgsime į aplinkybes, kuomet šalis balansuoja ties dar vieno recesijos ciklo riba. Todėl egzistuoja mažai abejonių, jog pasiūlymo priėmimas ir patvirtinimas sukeltų dar didesnį ekonomikos susitraukimą ir nedarbo išaugimą ateinančiuose ketvirčiuose. Kitą vertus, pats faktas, jog šis pasiūlymas rado vietą ant Eurogrupės derybų stalo – rodo, jog Syriza (ir ypač jos hierarchijos viršūnė) vargu ar nusipelno jai dažnai lipdomų nelanksčių, dogmatinių, ultradešiniųjų etikečių.
Visgi, nepanašu, kad tokios A. Tsipro ir Y. Varoufakio pastangos susilaukė palaikymo tarp dviejų priešiškai nusiteikusių stovyklų. Jei savaitės viduryje vyriausybės veiksmai privertė į gatves išeiti ne tik opozicines jėgas Syrizos stovykloje ir jai (ideologiškai) nepakančias anarchistines atšakas, bet ir gausius būrius pensininkų, taip pademonstruojant, jog elektorato kantrybė toli gražu ne begalinė, bene svariausia ir komentaro verta reakcija reikėtų laikyti institucijų pateiktą „atsakomąjį planą”. TVF iniciatyva, raudonu rašikliu išbraukti didžiąją dalį Graikijos pasiūlymų ir vietoje jų, prabilti apie dar didesnius pensijų karpymus, dvigubai sumažintas išlaidas karinei apsaugai, bei aukštesnius pridėtinės vertės mokesčius, byloja apie tai jog dalinai savarankiškos ekonominės politikos vykdymui eurozonos viduje atėjo galas. Priešingai paties fondo remiamam ,,lankstumo derybose” principui – pateiktas paketas demonstruoja, kad penki mėnesiai, kurių metu pozicijos tarp skolininkų ir kreditorių turėjo suartėti tapo tik laiko švaistymu (ir dėka ne ko kito, bet institucijų iniciatyvos).
Cituojant Lietuvos prezidentę (ir kitus šio argumento priešininkus) lengva atkirsti, jog už Graikijos ,,norą” puotauti, kitos eurozonos narės mokėti, anaiptol, neturi ir neprivalo (kam tuomet prie šio solidarumo principu paremto monetarinio klubo išvis jungtis – tikriausiai, yra kitas klausimas, į kurį neselektyvaus atsakymo tie patys šalininkai neranda). Vis tik šis, plačiai paplitęs, postringavimas priverčia dar kartą pagalvoti, ar griežčiausią diržų suvaržymo politiką nuo krizės pradžios taikanti valstybė gali būti tapatinama su žodžiu ,,puota”? Priešingai, pensijų ir algų sumažinimas 48 ir 38 procentais (atitinkamai) per pastaruosius penkerius metus bei visiškas viešųjų išlaidų sukarpymas (išsaugant paramą mažiausias pensijas ir atlyginimus gaunantiems žmonėms) ne tik parodo, kad Graikija gali būti tituluojama didžiausią fiskalinės konsolidacijos programą įvykdžiusia valstybe nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos, bet lygiai taip pat byloja apie šių veiksmų rezultatus – kiekvieną ketvirtį smunkančius ekonominius rodiklius. Turint galvoje šį kontekstą – kalbėti, kad tolimesnė fiskalinė konsolidacija, kuri, pasak Troikos, turi būti realizuota tolimesniu pensijų mažinimo būdu (kuomet penki ar šeši šeimos nariai dėl egzistuojančio nedarbo lygio yra priversti gyventi iš vienos pensijos), lydi ekonominio progreso galimybę ateityje - geriausiu atveju pernelyg lengvas pasiteisinimas, blogiausiu – absoliutus krizėje skestančios valstybės gyventojų aktualijų ignoravimas.
Tampa aišku, jog bet koks bandymas pasiūlyti alternatyvias fiskalines reformas taupant korporacijų ir turtingesniųjų sąskaitomis šiandien prieštarauja Troikos mantroms jau vien dėl to, jog tai automatiškai siunčia netinkamus signalus status quo besipriešinančioms jėgoms Ispanijoje ir Portugalijoje, kurių šansai sudrebinti ortodoksinį ekonominį ir politinį mąstymą Europoje šio rudens pabaigoje auga su kiekvienu Eurogrupės susitikimu. Situacijos sudėtingumas tampa dar aštresnis, jei pasveriame trigubai besikertančius interesus, kurių paminti nenori nei viena derybose dalyvaujanti pusė. Jei Ch. Lagarde pripažįsta, kad skolos restrukturizacija yra neišvengiama priemonė siekiant išspręsti Graikijos problemas (žinoma su sąlyga, kad žirklės visų pirma būtų atsuktos į per dideles pensijas), prieštarauja Vokietijos ir visos eurozonos narių mokesčių mokėtojų interesams. Syriza tuo metu save priversta įsprausti į nepavydėtiną situaciją – iš dalies sutikti su TVF skolos nurašymo galimybe ateityje, bet tuo pat metu reikšti griežtą opoziciją tolimesnei socialinės apsaugos tinklo destrukcijai. Situacija tampa panaši į tokia, kuomet prie šachmatų lentos susėda trys žaidėjai ir kiekvienas ėjimas tik dar labiau įprasmina galimo susitarimo sudėtingumą. Jei nesvarstytume apie praktiškai neįmanomą scenarijų, kurio metu Europos valiutos projektas būtų išgelbėtas mokesčių mokėtojų solidarizacijos, t.y., Graikijos skolų nurašymo principu – paradoksas tampa ganėtinai pastebimas – bet koks susitarimas ir naujos finansinės pagalbos programos inicijavimas veda prie eurozonos krizės prailginimo scenarijaus. Kitaip tariant, nors spekuliacija yra prastos analizės prerekvizitas, net ir šio straipsnio rašymo metu ganėtinai aišku, kad nepaisant sprendimo kuris bus priimtas per artimiausias dienas – „prailginimo ir apsimetinėjimo” aksioma liks sveika ir gyva.
Žvelgiant pro šiek tiek platesnę prizmę (turint galvoje šiandien standartiniu tapusį derybų ir jų pasekmių trumpalaikiškumą Europos finansų ministrų galvose) verta dar kartą prisiminti skolos išmokėjimo iliuziją. Kontempliuojant Troikos pasiūlytą gelbėjimo planą (35 milijonai eurų), vienintelis aktualus klausimas - kas iš tikrųjų yra gelbėjama? Čia atsakymas išties gluminantis: per visą Graikijos krizės laikotarpį iš 226.7 milijonų eurų vos 11 procentu (27 milijonai) atsidūrė vyriausybių rankose. Tampa akivaizdu, kad užburtas skolinimo ratas visiškai neprisideda prie krizės sprendimo, o tik prie atgalinio skolų išmokėjimo institucijoms (ECB ir TVF). Taigi, viskas kas iš tikrųjų slypi po šiandien plačiai aptarinėjamu ir fiskalinės būtinybės funkciją neva atliekančiu, gelbėjimo planu yra potencialūs 3 milijonai eurų Graikijos vyriausybei (minimaliam pensijų išlaikymui) arba tylioji skolos sprendimo tragedija, neišvengiamai oroprijuojanti papildomus gelbėjimo planus ateinančiais laikotarpiais. Būdas, kurio dėka Graikijos skola tampa ne kuo kitu, bet tiesioginiu įrankiu integracijai eurozonoje išlaikyti – puikiai parodo, jog tik politinė valia politiniuose nestabilumuose, fiskalinėse krizėse, Troikos ekonominiuose ekspermentavimuose įsipynusioje šalyje gali suteikti blaivesnio mąstymo srovę šioje krizės sprendimo kryžkelėje. Panašu, kad atėjo metas kuomet trumpalaikis vulkanas (kylantis po Graikijos sprendimo paskelbti bankrotą ir palikti Eurozoną) atrodo patrauklesnis už nesibaigiantį ir iliuzijomis paremtą skolos išmokėjimo rūką.
Jei radikalusis Syrizos sparnas jau nuo pat atėjimo į valdžią reiškė didelį nepasitenkinimą dėl ankstesnės vyriausybės sprendimo pasilikti euro zonoje dar 2010-aisiais, galima tik spėlioti kokią nuomonę apie šalies likimą (solidarumo principais paremtame?) klube ateinantį sekmadienį išreikš Graikijos piliečiai. Kiek drąsiau galima paminėti dvi įžvalgas. Vieną vertus, rasti atpirkimo ožį Graikijai išreiškus potencialiu „ne” taps žymiai sudėtingiau, nes priešingai nuo lengvo tuščiažodžiavimo apie ekonomiškai neadekvačią komunistinę vyriausybę, atakos nukreiptos į demokratiškai išreikštą apsisprendimą reikalauja opozicijos pagrindinėms vakarietiškoms laisvėms. Kitą vertus, paradoksalu tai, jog Graikijos vyriausybės veiksmai ir pademonstruoja ko šiandieninė Europa labiausiai stokoja, t.y., galimybių ir mediumų, kurių dėka būtų įmanoma priimti svarbiausius sprendimus, ne Eurogrupės vakarienių už uždarų durų metu, bet savaitgalio ryte renkantis prie balsadėžių. Belieka tik atkreipti dėmesį į tai, kokį radikalų toną šie žodžiai įgyja šiandieniame mūsų predikamente.