Tačiau už gamtos išteklių naudojimą atsakingos institucijos po kurio laiko suprato, kad yra tokių žemės sklypų, kuriuose auga valstybinės reikšmės miškai ir kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Pagal institucijų prašymus prokuratūra inicijavo viešojo intereso gynimą, siekdama, kad tokie žemės sklypai būtų grąžinti atgal valstybei.
Tuometinės apskričių viršininkų administracijos savo sprendimais pradėjo grąžinti teisėtiems savininkams ir paveldėtojams žemę, tačiau jau po kelių mėnesių į teismą ateidavo prokuroras su pareiškimu ir teigdavo, kad žmogus privalo tą žemę atiduoti atgal. Prasidėjo tam tikra chaotiška situacija, kadangi paprasti žmonės turėjo vėl atsisveikinti su tuo, ko taip ilgai laukė, kiti žmonės jiems grąžintus žemės sklypus pardavė įvairioms įmonėms – investuotojams, kurie jau buvo pradėję kažkokią investicinę plėtrą, pastatų projektavimą ir t.t., vadinasi iš tokių investuotojų prokurorų reikalavimu buvo paimama jų nupirkta žemė nežiūrint į jų patirtus nuostolius.
Pradžioje viskas vyko konvejerio principu – prokuroras atnešdavo į teismą Vyriausybės nutarimu patvirtintą Valstybinės reikšmės miškų schemą ir parodydavo teismui, kad žemės sklype yra valstybinės reikšmės miškas, vadinasi toks sklypas negali priklausyti privatiems asmenims. Tačiau keletą investuotojų, kurie buvo įsigiję žemės sklypų iš asmenų, kuriems tie žemės sklypai buvo grąžinti, sunerimo ir kreipėsi teisinės pagalbos. Buvo pastebėta, kad jeigu įstatymai nustato, kad miškui kaip nekilnojamajam daiktui pakanka, kad jis būtų tik apibrėžtas, t.y. jį galima vos ne paprastu žingsniamačiu išmatuoti ir patvirtinti Vyriausybės nutarimu, tai žemės sklypui kaip nekilnojamajam daiktui nustatyti žymiai griežtesni standartai.
Pirma, Civilinis kodeksas labai aiškiai pasako, kad civilinių santykių objektas gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas ir antra, nekilnojamojo daikto pirkimo- pardavimo sandorius tvirtina notaras. Natūraliai kylo klausimas, jeigu žemės sklypai, kuriuose auga valstybinės reikšmės miškas, yra identifikuoti, t.y. atlikti tikslūs kadastriniai matavimai, ir jie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tai kaip pirkimo – pardavimo sutartį tarp investuotojo ir piliečio galėjo patvirtinti notaras? Juk tokiu atveju notaras paprasčiausiai nebūtų tvirtinęs tokių sandorių, nes jam pakaktų prisijungti prie Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės ir pamatyti, kad sandorio objektas yra žemės sklypas, kuriame auga miškas ir kuris yra įregistruotas valstybės vardu. Buvo prieita prie paprastos išvados, kad valstybė nėra įvykdžiusi savo tiesioginės pareigos: atlikti žemės sklypų kadastrinius matavimus ir tuos žemės sklypus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Buvo išanalizuot keli poįstatyminiai teisės aktai, iš kurių akivaizdžiai matėsi, kad valstybė pati yra įsipareigojusi atlikti šiuos veiksmus, taip pat buvo susipažinta ir su Valstybės kontrolės išvada, kuri buvo pateikta Seimui, kad dalis valstybės ir savivaldybės institucijų/įstaigų, patikėjimo teise valdomo turto nėra įregistravusios Nekilnojamojo turto registre.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išplėstinė 7 teisėjų kolegija 2012 m. balandį vieno investuotojo byloje priėjo prie išvados, kad turi būti paisoma Konstitucijoje įtvirtinto principo, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei ir vis vien turi būti taikoma restitucija grąžinant šiuos žemės sklypus valstybei, tačiau LAT taip pat konstatavo, kad valstybė taip pat turi prisiimti pareigą už neveikimą ir grąžinti trečiajam asmeniui – investuotojui – jo sumokėtas lėšas už žemės sklypą iš valstybės biudžeto, t.y. pardavėjui lieka iš trečiojo asmens gauti pinigai, o trečiajam asmeniui jo turėtas nekilnojamojo daikto įsigijimo išlaidas padengia valstybė. Susidarė atrodytų keista situacija, kad valstybė gindama viešąjį interesą susigrąžino mišką, kurio rinkos vertė pagal Registrų centro pažymą, pavyzdžiui, 5 000 Lt ir tuo pačiu ji privalėjo sumokėti pirkėjui dešimteriopai didesnę kompensaciją. Ir tai nebuvo vienetinis atvejis, kadangi LAT suformuotą precendentą iki šiol plačiai taiko žemesnės instancijos teismai analogiškose bylose. Blogiausia, kad tokio viešojo intereso gynimo apskritai nebūtų reikėję, jeigu valstybė laikų būtų atlikusi tokį paprastą veiksmą, kaip žemės, kuriame auga valstybinės reikšmės miškai, kadastrinį matavimą ir įregistravimą. Tuometinės apskrities viršininkų administracijos, matydamos, kokie duomenys yra visuotinėje sistemoje (Nekilnojamojo turto registre), iš karto žinotų, kurį žemės plotą galima grąžinti, o kuris dėl jame esančio gamtos išteklio – valstybinės reikšmės miško – lieka valstybei ir nebūtų jokio teisinio pagrindo apskričių viršininkų administracijų priimtus sprendimus pripažinti neteisėtais.
Džiugina tai, kad valstybė pagaliau pradeda pamažu vykdyti savo pareigą ir atlieka žemės sklypų, kuriuose yra tie miškai, kadastrinius matavimus ir registruoti šiuos naujai suformuotus sklypus. Bet čia ryškėja kita tendencija: žmogui, kaip teisėtam savininkui, grąžintinos žemės plotas sudarė, pavyzdžiui, 30 arų, tačiau valstybei atlikus kadastrinius matavimui, paaiškėjo, kad valstybinės reikšmės miško tame žemės sklype yra viso labo 10 arų, vadinasi likę 20 arų ir toliau teisėtai gali priklausyti tam žmogui. Žinoma, teisminio bylos nagrinėjimo metu kadastriniai matavimai valstybės užsakymu dar nebuvo atlikti, o bylos šalims ir teismams nebuvo žinoma, kad valstybė planuoja tokius veiksmus atlikti ateityje, todėl ir nebuvo duomenų, kokį konkretų žemės plotą užima miškas ir teismai dėl svarbios konstitucinės nuostatos privalėdavo taikyti restituciją visam žemės sklypo plotui, o ne tik tai daliai, kurioje auga valstybinė reikšmės miškas. Tai reiškia, kad pati faktinė aplinkybė dėl žemės plotų apimčių, (kurie priklauso tik valstybei, o kurie privatininkams) egzistavo bylos nagrinėjimo metu, bet jos teisinė išraiška atsirado tik po bylos išnagrinėjimo, t.y. valstybė įvykdė privalomus kadastrinius matavimus ir teisinę jų registraciją.
Dėl šios priežasties teismui gali būti pateikiami prašymai dėl proceso atnaujinimo, kad teisėtiems žemės savininkams būtų užtikrinta jų teisė į žemės nuosavybę bent toje dalyje, kurioje nėra miško. Tą galima padaryti tik teisminiu būdu, nes pirminio teisminio bylos nagrinėjimo metu teismams nebuvo žinoma, o prokurorai, ginę viešąjį interesą, taip pat nebuvo informuoti, kad netolimoje ateityje kompetentingos valstybės institucijos ketina pradėti kadastrinių matavimų organizavimą ir tiksliai nustatyti, kurioje konkrečioje ginčo sklypo dalyje auga valstybinės reikšmės miškas.