Neįtikėtinai brangus pirkinys vertinamas kaip strateginis „Facebook“ ėjimas, kurio pagalba bendrovė sustiprins savo pozicijas rinkoje: „WhatsApp“ yra vienas pagrindinių ir tiesioginis „Facebook“ priklausančios greitų pranešimų programos „Facebook Messenger“ konkurentų. Natūraliai kyla klausimas, ar ši koncentracija nėra problematinė konkurencijos teisės prasme. Vis dėlto, sandoris buvo įgyvendintas degant žaliai konkurencijos teisės šviesai, kadangi pagal formalius teisės aktų reikalavimus, jis neprivalėjo būti pateiktas konkurencijos prievaizdo įvertinimui.
Įmonių koncentracijų priežiūrą Europos Sąjungoje įgyvendina Europos Komisija, tačiau informuoti Komisiją privaloma tik tuomet, kai koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų apyvartos viršija Susijungimo reglamento nustatytas ribas, o priešingu atveju – tai ne bendrijos masto koncentracija ir Komisija nėra įpareigota vertinti sandorio poveikio būsimai konkurencijos aplinkai.
Be kita ko, Komisija nėra įgaliota taikyti koncentracijų priežiūros procedūros ir savo iniciatyva, ką gali daryti ES valstybių narių konkurencijos priežiūros institucijos. Pavyzdžiui, Lietuvoje Konkurencijos taryba turi teisę įpareigoti ūkio subjektus teikti pranešimą apie koncentraciją, nors ir nėra viršijami įstatymo nustatyti bendrųjų pajamų rodikliai, tuo atveju, kai yra tikėtina, kad po koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.
Taigi, kaip matome, ES reglamentavimas Komisijos galias apriboja vien objektyviu kriterijumi - koncentracijoje dalyvaujančių subjektų apyvartų duomenimis. Būtent todėl Reglamento funkcionalumas ir efektyvus pritaikymas „Facebook“ pirkimo sandoriui vertas platesnių diskusijų.
„WhatsApp“ veikia gana dinamiškoje rinkoje, į kurią patekimo kliūtys beveik neegzistuoja, kaip neegzistuoja ir didelės techninės ar ekonominės kliūtys kitiems tiekėjams persiorientuoti bei pradėti tiekti atitinkamas paslaugas. Be to, siūlomos paslaugos vartotojams yra didžiąja dalimi nemokamos, kas sąlygoja ribotą „WhatsApp“ apyvartą. Taigi kyla klausimas, ar ES priežiūros mechanizmas, kurio ašis sukasi apie įmonių apyvartų rodiklius, yra tinkamas modelis, kai tyrimo objektas - nemokamos paslaugos. Akivaizdu, kad aptariamas sandoris, kuriuo perkama 450 mln. vartotojų, turi žymiai didesnę konkurencinę reikšmę pirkėjui nei perkamo subjekto apyvarta galėtų atskleisti. Priešingu atveju, sunku būtų paaiškinti, kodėl sandorio suma siekia rekordines aukštumas.
Visi šie teisiniai samprotavimai jokiu būdu neleidžia apibendrintai teigti, kad „WhatsApp“ įsigijimas savo esme prieštarauja konkurencijos teisės normoms, nes tokiai išvadai suformuoti reikalingas išsamus konkurencinis tyrimas. Tačiau bet kokiu atveju įdomu apsvarstyti galimas projekcijas jau ilgą laiką vykstančioms diskusijoms dėl Reglamento nuostatų modifikavimo. Ispanijos ir Portugalijos jurisdikcijos lemiamu kriterijumi, kuriuo apsprendžiama, ar koncentracija turi būti pranešama konkurencijos priežiūros institucijai, pasirinko rinkos dalies ribą. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, jog tokiu rodikliu nusprendė vadovautis tik dvi ES narės, pagrindinės reikšmės suteikimas rinkos daliai bendrijos masto koncentracijoms įvertinti, matyt, sukeltų dar didesnes diskusijas konkurencijos teisės specialistų tarpe, nei dabar galiojančio Reglamento nuostatos.