Kaip buvo galima tikėtis, Lietuvoje ši iniciatyva sutikta be didelio entuziazmo – akcentuojami augantys įsipareigojimai šalims narėms, didesnės investicijos, abejojama dėl rezultato. Nemažai skepticizmo ir pačioje Europoje. Tačiau naujas požiūris po truputį ima viršų.
Šiandienos geopolitinėmis sąlygomis energetinių išteklių problema – viena opiausių mūsų šaliai. Dar vienas galvosopis – augantys sąvartynai. Akivaizdu, kad dabartinis ekonomikos modelis „Paimu, pagaminu, suvartoju, išmetu“ atsidurs aklavietėje. Tad, norint sėkmingai įveikti iššūkius, Lietuvai reikės keisti ir požiūrį, ir būdą gaminti bei vartoti.
Bręsta permainos
Šių metų vasarą Europos Komisijos (EK) priimtame komunikate COM (2014) 398 įvardinamas vadinamosios žiedinės (ciklinės) ar kitaip žaliosios ekonomikos modelis reiškia revoliucinę Bendrijai priklausančių šalių ūkio pertvarką. Didesnė produktų vertė naudojant mažiau išteklių ir maksimaliai sumažintas neigiamas poveikis aplinkai. Be to, užsibrėžtas tikslas kuo daugiau žaliavų išgauti iš atliekų, o nuo 2025 m. apskritai įvesti draudimą perdirbamąsias atliekas vežti į sąvartynus. EK komunikate apibrėžti ne tik reikalavimai, bet ir nurodytas detalus jų įgyvendinimo planas.
Nenuostabu, kad augantys reikalavimai atliekų perdirbimui kelia bruzdesį. Tačiau, anot už aplinką atsakingo EK nario Janezo Potočniko, turime keisti požiūrį: „Tol, kol žiūri į atliekas, kaip į problemą, tai yra problema. Kada tu jas vertini kaip galimą žaliavą tolesnei gamybai, atsiveria naujos galimybės ir viskas keičiasi“.
Ne atliekų tvarkymas, o išteklių valdymas ir antrinis panaudojimas, ne problema, o galimybės. Aktyvus dalyvavimas, o ne reikalavimų įgyvendinimas. Pernelyg optimistinis suvokimas? Mes, lietuviai, įpratę būti atsargesni. Tačiau tai – naujos žaidimo taisyklės, norintiems išsilaikyti rinkoje ir sėkmingai konkuruoti. Toks požiūris jau dabar yra laikomas sėkmingo verslo pamatu.
Galimybės Lietuvai
Šioje situacijoje Lietuvai atsiveria plačios galimybės taikyti žiedinės ekonomikos principus – išteklių, įskaitant ir energetinius, taupymas, subalansuota gamyba, taupus vartojimas ir antrinis perdirbimas. Visa tai svarbu jau šiandien.
Paprognozuokime. Vertinant dabartinę situaciją nesunku nuspėti, kad, didėjant vartojimui, žaliavų kainos kilimas – tik laiko klausimas. Augant žaliavų kainai, įprastai kyla ir įmonėms valstybės nustatyti taršos mokesčiai. Išteklių valdymas ir gamybos efektyvumas taps neišvengiami.
Organizuojant gamybos procesus taip, kad atliekos taptų žaliava, kainų kilimą verslo įmonės patirtų ne taip skaudžiai. Be to, įdiegus perdirbimo ir pakartotinio panaudojimo techninius procesus įmonėje, mažėja (kai kuriais atvejais gali būti ir panaikintos) valstybės prievolės taršos mokesčiams.
Remiantis žiedinės ekonomikos principais, biologinės medžiagos (maistas, augalinės atliekos, mediena, tekstilė) suvartojus turi būti grąžinamos į aplinką. Čia jos veikia kaip kompostas, trąšos dirvožemiui arba panaudojamos atsinaujinančiai energijai gauti. Techninės medžiagos turi būti prižiūrimos ir atnaujinamos arba naudojamos pakartotinai – daug kartų perdirbant. Gamyba organizuojama taip, kad energija būtų naudojama kuo efektyviau, kiek įmanoma labiau naudojama atsinaujinančioji energija.
Padėtų spręsti įsisenėjusias problemas
Žiedinės ekonomikos išvystymas, sisteminis požiūris, išspręstų daugelį ekonominių, socialinių, ekologinių problemų – padėtų kovoti su nedarbo problemomis, suteiktų galimybę sėkmingiau konkuruoti su kitų šalių rinkomis, taip pat leistų sumažinti išmetamųjų dujų kiekį ir laidojamųjų atliekų apimtis.
EK prognozuoja, kad, vykdant naujus atliekų perdirbimo tikslus, Europoje turėtų būti sukurta apie 580 tūkst. naujų darbo vietų, o darbo efektyvumas padidėtų 30-čia procentų.
Naujos iniciatyvos būtinos ne dėl ekonomikos racionalizavimo ir ambicijų, o dėl išteklių, gamtinės ekosistemos ir žmonių galimybės gyventi ateityje išsaugojimo. Savo indėlį neišvengiamai turėsime įnešti ir mes.