Bendrovės „Taksodromas“ ir D. Rylovo baudžiamąją bylą išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas paskelbė, kad pasitvirtino ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorų ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro surinkti įrodymai dėl juodosios buhalterijos.
„Nuo pat taksi įmonės veiklos pradžios buvo tikslas ir siekis apgaule išvengti turtinės prievolės mokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (PVM), – paskelbė teismas. – Tai pasireiškė tuo, kad jau pirmiems įmonėje įdarbintiems taksi vairuotojams D. Rylovas nustatė privalomąjį sumokėti mokestį, nurodė, kad atlyginimai nebus mokami, o įmonės buhalterija nuo pat pradžių buvo tvarkoma taip, jog į ją nebuvo įtraukiamos visos finansinės operacijos.“
Už tai, kad apgaulingai tvarkė taksi bendrovės buhalteriją ir sukčiavo, teisėjas Miroslavas Gvozdovičius verslininkui D. Rylovui skyrė dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant trejiems metams. Tuo metu jo vadovaujamai bendrovei teismas skyrė 300 MGL (11 298 eurų) baudą.
Be to, nuteistieji į Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) sąskaitą solidariai privalės sumokėti 21 637 Eur – tiek PVM nebuvo apskaičiuota bendrovės dokumentuose.
Baudžiamają bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad taksi bendrovė nuo valstybės mokesčius slėpė nuo 2009 m. liepos iki 2012 m. vasario, kai pareigūnai pradėjo tyrimą.
Jo metu paaiškėjo, kad vairuotojai bendrovės vadovui kas savaitę arba mėnesį (priklausydavo, kiek laiko dirba) privalėjo sumokėti vadinamąją „arendą“ – po 92,68 Eur (320 litų), o likusius uždirbtus pinigus galėdavo pasilikti sau. Tiesa, turėdavo pasirašyti dokumentus, jog atlyginimą vis dėlto gauna.
Vien per kaltinime nurodytus metus, įtariama, „arendų“ vairuotojai sumokėjo apie 257 tūkst. Eur, nors iš tikrųjų dokumentuose oficialiai buvo įforminamos gerokai mažesnės sumos.
Kad visi vairuotojai privalėjo sumokėti šį mokestį, patvirtino ne vienas apklaustas taksistas.
„Buvau įdarbintas pusei etato ir dirbau įmonei priklausančiu automobiliu, darbo sąlygas aptariau su direktoriumi, o įsidarbinimo dokumentus tvarkė jo žmona, – pasakojo vienas vairuotojų. – Su direktoriumi buvo sutarta, kad per savaitę mokėsiu apie 390 Lt „arendos“. Atlyginimas man nepriklausė, nes likusius uždirbtus pinigus nuo „arendos“ kaip atlyginimą pasilikdavau sau.“
Anot jo, jokie dokumentai už direktoriui perduotus pinigus nebuvo išduodami.
„Klientus vežiojau ir pagal sutartis – pagal kelionių kvitus, kuriuos išrašinėjo klientui, o antrą kvito egzempliorių pridavus kartu su „arenda“ uždirbti iš taksi paslaugų pinigai 90 proc. užskaitomi prie „arendos“ nustatyto dydžio“, – sakė jis.
Tuo metu baudžiamojon atsakomybėn patrauktas D. Rylovas nepripažino kaltės ir aiškino, kad savo darbe buvo išleidęs įsakymus, kuriais kiekvienas darbuotojas už vieną valandą darbo į buhalteriją privalėdavo įnešti apie 2 Eur (7-8 Lt) – tai jis padarė esą dėl to, kad darbuotojai įmonės neapgaudinėtų.
„Buvau paskaičiavęs, kad per vieną valandą yra priimami du užsakymai, paskui buvo paskaičiuojama, kiek žmogus priima užsakymų ir kiek gali uždirbti, – sakė kaltinamasis. – Kiekvienam vairuotojui buvo nustatytas skirtingas planas, priklausomai nuo to, kiek dirbo. Jie galėjo atnešti ir daugiau pinigų, bet ne mažiau, tačiau pinigus atnešdavo ne visada. Visi pinigai, kurie buvo surinkti, buvo deklaruojami ir pajamuojami ir išrašomi kasos pajamų orderiai.“
Pasak verslininko, visiems vairuotojams buvo išmokamas darbo užmokestis, o net apie 90 proc. vairuotojų turėjo reikalų su antstoliais, todėl dalį pinigų iš atlyginimo reikėdavo išskaityti pagal pateiktus vykdomuosius raštus.
Tačiau tokie verslininko teiginiai neįtikino teismo. Pasak teisėjo, nors D. Rylovas teisme bandė įrodyti, kad plano arba, kitaip tariant, „arendos“ sistemą jis buvo įvedęs tam, kad taksi vairuotojai įmonės neapgaudinėtų ir pristatytų visus pinigus, gautus už užsakymų, tačiau „tokie kaltinamojo teiginiai yra kiek nelogiški“.
„Kaip žinoma, taksi vairuotojai užsakymus įprastai gauna iš dispečerinės, kuri perduoda telefonu gautą kliento užsakymą vykti iš taško A į tašką B konkrečiam taksi vairuotojui, – pabrėžė teisėjas M. Gvozdovičius. – Taigi, dispečeriais dirbantys asmenys žino, koks vairuotojas vykdo konkretų užsakymą, todėl teiginiai, kad vairuotojų neįmanoma sukontroliuoti, skamba neįtikėtinai. Teismas neatmeta galimybės, kad vairuotojai gali nuslėpti tam tikrą dalį gautų pinigų, kaip pavyzdžiui, priimdami užsakymus tiesiog gatvėje, veždami klientą kitu adresu, nei buvo nurodyta ir pan., tačiau visgi tokios situacijos yra retesnės, nei gaunami užsakymai per dispečerinę.“
Pasak teisėjo, iš daugumos liudytojų parodymų nustatyta, kad kelionės lapai, jei ir buvo pildomi, tai įmonės buhalterijai jų perduoti nereikėdavo, nes tokio reikalavimo netgi nebuvo.
„Šiuo atveju, kai kaltinamasis D. Rylovas teigia, kad sukontroliuoti vairuotojus būdavo sudėtinga, toks buhalterinių dokumentų nereikalavimas iš vairuotojų skamba keistai, kadangi kelionės lapuose atsispindi, koks vairuotojas, kokiu automobiliu, kiek kilometrų nuvažiuoja, kiek valandų faktiškai dirbo, – nurodė teisėjas. – Be to, pagal susitarimą pinigus vairuotojai nešdavo tik vieną kartą per mėnesį, tačiau siekiant, kad vairuotojai pilnai atsiskaitytų su darbdaviu, būtų logiška reikalauti pinigus į kasą įnešti kuo greičiau nuo jų gavimo, juolab, kad toks reikalavimas yra įtvirtintas įmonių buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose.“
Teismas mano, kad taksi bendrovės direktoriui nebuvo tikslo kontroliuoti savo darbuotojus, kadangi jie bet kuriuo atveju turėdavo pristatyti konkrečią pinigų sumą, nepriklausomai uždirbdavo tiek, ar ne.
Nepatikėjo teismas ir D. Rylovo teiginiais, kad bendrovės darbuotojams buvo mokamas darbo sutartyse nustatytas darbo užmokestis.
„Nors iš darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių matyti, kad darbo užmokestis įmonėje buvo apskaitomas ir išmokamas grynaisiais pinigais, tačiau realiai vairuotojai darbo užmokesčio negaudavo, o tik pasirašydavo už tai buhalteriniuose dokumentuose, – pabrėžė bylą išnagrinėjęs teisėjas. – Kaltinamasis ir jo žmona bandydami paaiškinti tokius jiems nepalankius liudytojų parodymus teigė, kad didžioji dalis vairuotojų buvo įsiskolinę pagal vykdomuosius raštus, iš jų darbo užmokesčio buvo daromos išskaitos antstoliams.
Įstatymais nustatyta, kad pagal vykdomuosius dokumentus iš darbo užmokesčio gali būti išskaitoma ne didesnė nei 80 proc. dydžio suma, vadinasi net ir tokiais atvejais vairuotojai darbo užmokestį būtų gavę ir nurodę apie tai ikiteisminio tyrimo metu.“
