Atkreipkite dėmesį, mokyklos gauna mokinio krepšelį, jei mokinys ateina mokytis į konkrečią mokyklą, poliklinikos bei ligoninės gauna apmokėjimą, jei šiose gydymo įstaigose gydosi pacientas, tačiau regioninių kelių įmonės finansavimą gauna panašiai kaip ministerija vien už tai, kad yra ir kad vykdo veiklą. Ir nors švietimo bei sveikatos paslaugų apmokėjime yra gausybė tobulintinų dalykų, kelių priežiūros finansavime reikia pradėti nuo nulio: nėra nei krepšelių, nei konkursų, nei tvarkos. Valstybės lėšos skiriamos „pagal poreikį ir galimybes“. Vadinasi, kai yra pinigų – balius, kai nėra – neapmokamos atostogos. O tai toli gražu nėra efektyviausias ir taupiausias finansavimo būdas. Tai, kad Susisiekimo ministerija inicijuoja pribrendusias permainas kelių priežiūros finansavimo srityje – šaunu. Ką reikėtų ir ko nereikėtų daryti, vykdant šias permainas?
Ar valstybės įmonė turi valyti kelius?
„Regioniniai keliai“ yra valstybės įmonės. Valstybės įmonės statusas, nors ir labai oriai skambantis, deja, neturi jokio teisinio ar ekonominio pagrindimo. Jis nesprendžia nuosavybės išskirtinumo klausimo – valstybei gali priklausyti akcijos arba ji gali būti viešųjų įstaigų steigėja ir dalininkė. Nėra jokių kitų išskirtinių pagrindų, kodėl paslaugų įmonė turi būti valstybės įmonė. Jei tai komercinės paslaugos – tam skirta akcinė bendrovė, jei tai viešosios (pelno nesiekiančios) paslaugos – viešoji įstaiga. Tokių išvadų priėjo Valstybės kontrolė, Saulėlydžio komisija. Kitokie mėginimai prie valstybės įmonės statuso pritempti kitus kriterijus, pavyzdžiui, valstybės patikėjimo teise valdomą turtą, neatrodo solidžiai.
Daug viešųjų įstaigų patikėjimo teise valdo valstybės turtą, tačiau nėra jokios prasmės jų reorganizuoti į valstybės įmones. Turime pripažinti, kad Lietuvoje veikiančios 107 (šių metų pradžioje) valstybės įmonės yra sovietmečio reliktas, kurį žingsnelis po žingsnelio reikia naikinti. Tai – pirmas žingsnis, ką reikia padaryti ir kelių priežiūros srityje. Jei regioninių kelių įmonės valdo kelius, šį turtą reikia perduoti, pavyzdžiui, automobilių kelių direkcijai, o likusią įmonės dalį – reorganizuoti į akcinę bendrovę.
Ar valstybės akcinė bendrovė turi valyti kelius?
Keliaukime toliau, kai turime valstybei priklausančias akcines bendroves. Ar valyti sniegą nuo kelių, šienauti pakeles, savo balansuose laikyti traktorius yra valstybės funkcija? Kad valstybė centralizuotai finansuoja valstybinių kelių valymą – tikrai taip. Bet kad jos atstovas turi sėdėti už traktoriaus vairo – skamba net juokingai. Valstybė jau atsisakė daugelio jai nebūdingų funkcijų, artimiausias pavyzdys – ji netiesia kelių.
Nėra nei vieno argumento, kad juos prižiūrėti turėtų pati valstybinė struktūra. Valstybė turi ne prižiūrėti kelią, o prižiūrėti, kaip jis prižiūrimas. Tada panaikinamas interesų konfliktas, galima padaryti daugiau už pigiau. Taigi, antras žingsnis - valstybės akcines kelių priežiūros bendroves privatizuoti. Vėliau Konkurencijos taryba neturėtų trukdyti privačioms akcinėms bendrovėms jungtis ar skaidytis - taip nuo administracinio teritorinio padalijimo būtų pereita prie optimalaus ekonominio. Kelių priežiūros funkciją valstybė turi pirkti konkurso būdu. Paslaugas galėtų siūlyti ne tik specializuoti prižiūrėtojai, bet ir kelininkai, o gal ir technikos turintys žemdirbiai. Finansavimo principas – žemiausia pasiūlyta kaina reikalaujamai kokybei. Viešųjų pirkimų įstatymas leidžia pirkimą skaidyti dalimis ir taip užtikrinti ir maksimalų dalyvių kiekį, ir mažiausią kainą.
Ar koncesija tinkamas kelias keliams?
Tačiau Susisiekimo ministerija svarsto kitokį kelią – koncesiją ir administracinį paslaugos teikėjo stambinimą, skelbiant vieną konkursą visų dešimties įmonių koncesijai. Tai – didelė klaida, nes koncesijos sutartis kelių priežiūros atveju visiškai netinka. Koncesija yra tokia ilgalaikė (būtinai) sutartis tarp viešo ir privataus subjekto, kai šie pasidalija riziką. Šioje vietoje lyg ir būtų tvarka.
Tačiau koncesijų įstatymas taip pat reikalauja, kad koncesininkas gautų pajamų ir iš kitų šaltinių, mat efektyviau naudodamas jam patikėtą viešąjį turtą, iš valdžios prašys mažesnės kainos už jai teikiamas paslaugas. Kokias alternatyvias veiklas keliuose vykdytų koncesininkas? Statytų užtvaras ir rinktų mokesčius kaip kokie vestuvininkai? Ne. Papildomoms pajamoms, kai keliai nėra mokami už juose praleistą laiką, vietos tiesiog nėra. O kur dar visos kitos bėdos. Didžiausia jų – koncesijos atveju valdžia lieka traktorių savininke ir kelių valytoja. Koncesijose sunku užtikrinti, kad sutarties pabaigoje valstybė atgaus, ką perdavė. Tai tikrai įmanoma, tačiau nėra jokios prasmės dėti pastangų, kur netikslinga ir nepagrįsta išlaikyti valstybės paslaugą ir jos turtą. Svarbiausia kelių priežiūroje – kad kiekvienas dirbtų savo darbą. Valstybė turi finansuoti ir prižiūrėti paslaugos teikimą, o privatininkas – savo turtu teikti paslaugą. Tik tokia partnerystė šioje srityje nesibaigs skandalingomis skyrybomis.
