Padorių ir nepadorių pasiūlymų ji sulaukia iš įvairiausio amžiaus vyrų. Albinos tai nedomina. Našlių piršlybos jai sukelia minčių apie ramybę drumsčiantį žmogaus knarkimą netoliese. Taksi vairuotojos aistra – vaistinės žolės. Skurdi pensija jos vis dėlto nepavertė dejuojančia senute, tačiau atvijo į darbą. „Esu priversta dirbti“, – tvirtino moteris.
Pagrindiniai klientai – pašalpų gavėjai
Labiau amerikietę nei žemaitę iš provincijos primenančios moters Amerika nepaviliojo. Aplankė ten su šeimomis gyvenančias dukteris ir grįžo namo. Airija, kur apsistojo trečioji dukra, antrąja A. Mockuvienės tėvyne irgi netapo.
Šiuo metu Albina Mockuvienė – vienintelė moteris taksistė, laukianti klientų pagrindinėje Skuodo taksi aikštelėje prie stoties. Kitos randa kitų būdų, kaip ir ką nugabenti. Važiuoja pagal iškvietimus ar susitarusios padeda žmonėms pasiekt darbą kitame mieste.
Skirtingai nei jauni taksisto duonos paragauti bandantys vyrai, Albina ištveria ir aršią konkurenciją. „Jiems nervai nelaiko“, – apie tokius, gerokai už ją jaunesnius vairuotojus sakė A. Mockuvienė.
Kovoti tenka už kiekvieną pašalpos ar pensijos gavėją. Jie šiame mieste yra svarbiausi taksi vairuotojų keleiviai. Paūmėjimas pajuntamas kiekvieno mėnesio dešimtą dieną, kai mokamos pensijos. Šia bangai slūgstant, mėnesio penkioliktąją, kelionių dvasia užplūsta pašalpų gavėjus. Anot taksi vairuotojos, daugiausia tai žmonės, auginantys daug vaikų.
Nuslūgus antrajai keleivių bangai, Skuodo taksistams prasideda stovimosios dienos. Šiuo laikotarpiu kovojant už klientus tenka rizikuoti. Vežama skolon. Jokios garantijos, kad ją grąžins. Albina priskaičiuoja pusantro tūkstančio nuolatinių skolininkų, kurie jai negrąžino apie tris tūkstančius litų. Vieni jų – tikri klientai, kurie žada sumokėti, kiti slapstosi ir pas Albiną jau nebesugrįš.
Konkurencija – arši
Per mėnesį Albina nuvažiuoja, jos pačios žodžiais, labai nedaug – vos 3–4 tūkstančius kilometrų.
„Tarp mūsų – konkurencija. Čia nė vienas gero kitam nelinki: niekas neatiduos tau savo kliento, niekada nepasakys, kad štai tu šiąnakt dirbk, o aš telefoną išsijungsiu. Nė vienas paklaustas nepasakys ir mano telefono. Mes draugiški tik tada, kai išlipame aikštelėje pasikalbėti ar parūkyti. Iki akimirkos, kol kas nors pamato įprastą vaizdelį: ateina senikė su „tašike“, – žemaičiuodama pasakojo Albina.
Kartais, nors panaši klientė eina pas Albiną, dažniausiai pagyvėja kolega. Jis užbėga taksi vairuotojai už akių ir tempte nusitempia keleivę į savo automobilį.
Skuodo taksistams eilės tvarka negalioja. Veikia savų klientų sistema. Kovojama už kiekvieną atsitiktinį keleivį. Vienas agresyviausių taksistų gaudo klientus po autobusų stotį, tyko jų prie prekybos centro durų. „Sunku mesti rūkyti dirbant tokį įtemptą darbą. Bandau, bet vis nepavyksta“, – atviravo Albina.
Skuodo taksistai už kilometrą kelio dieną prašo po 1,6 lito, naktį – po 2 litus. Už 20 kilometrų kelią prašoma 20 litų. Įvertinus, kad tenka važiuoti ir atgal, taksistui nuo kilometro lieka apie 50–70 centų. „Negalime kainų kelti aukščiau, nes nėra keleivių“, – guodėsi taksi vairuotoja.
Vairuoja „seną geldą“
Tai automobilis, kuris „sena gelda“ – tik iš išorės. Visos pagrindinės dalys, mechanizmai yra nauji, mašina rieda kuo tyliausiai. Tikri vairuotojai supranta, kas yra kas. Dėl to yra tekę patirti kuriozą, vežant žmones iš Klaipėdos į Rygą: keleiviai nenorėjo patikėti, kad taip sėkmingai ir greitai įveiks nemenką kelio gabalą.
Kartais Albinos kolegos klausia, kodėl ji pirko sau namelį ant ratų, žemės sklypą, o ne padorų automobilį. Tada ji pajuokauja: labai gražus vyras jai pardavęs, be to, labai pigiai – kaip tokios atsisakysi. „Šią mašiną labai myliu, ir ji manęs niekada nepaveda. Nėra tekę jos iš niekur partempti“, – automobilį gyrė taksistė.
Vairuotojos pažymėjimą ji gavo 1969-aisiais. Pirmasis jos nuosavas automobilis buvo naujos laidos „Zaporožietis“ – mašina, kurios variklis ne automobilio priekyje, o užpakalinėje dalyje.
Daugelį metų su malonumu įvairius automobilius vairuojanti moteris autoservisų meistrų ji neklausia, kas nutiko automobiliui. Pati įvardija, kas ne taip – jiems tereikia suremontuoti.
Sudaužė tris mašinas
Važinėja A. Mockuvienė atsargiai. Pasak jos, dauguma taksistų keleivius veža kaip kiaušinius ir Šumacherių nevaidina. Vis dėlto šitiek metų dirbant visko yra pasitaikę. Pirmaisiais metais ji dargi nukentėjo nuo plėšikų, kurie ją sumušę. Gerai žino, koks pavojingas jos darbas. Naktį į iškvietimus vyksta tik pas pažįstamus.
„Kiek esu skendusi, kiek kartų trankyta mano galva, tris kartus verčiausi per žiauriausias avarijas, mašinos – nepataisomos. Per dvejus metus sudaužiau tris mašinas. Aiškiaregė mane vadino neužmušama“, – sakė taksi vairuotoja.
Baisiųjų avarijų kaltininkai, beje, buvo girti asmenys. Po serijos nesėkmių automobilyje ji pasikabinusi Kretingoje pašventintą kryželį. Reikalai aiškiai pasitaisę.
Alkoholizmo ataką patyrė ir Albinos šeima. Ką reiškia girtaujantis vyras, jai įrodinėjo abu jos išrinktieji. Su pirmuoju vyru ji išgyveno 22 metus, su antruoju – 15 metų. Antrąjį palaidojo. Su pirmuoju, išlaikiusiu silpnybių, sveikatos ir kitokius gyvenimo išbandymus, ji dargi draugiškai pasišneka telefonu.
Bėgo nuo smarvės ir skerdynių
Ištekėjo ji labai jauna – vos devyniolikos. Gimė dukra, jaunąjį tėvą paėmė į kariuomenę. Albina įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą. Pasirinko zootechnikės specialybę. Būsimuosius zootechnikus vesdavo į mėsos kombinatą. Pamačiusi primityviai galabijamus jaučius, alpdavo. Suprato pasirinkusi netinkamai.
Tuo metu, mirus ūkyje zootechniku, dar besimokydama trečiame kurse, buvo pradėjusi dirbti ūkyje. Nepatikdavę jai nuolat fermų smarvės prisigėrę plaukai ir drabužiai. Išsiprausia, būdavo, pasipuošia, tačiau kvapas vis tiek lieka. „Įlipa zootechnikas į autobusą – visas autobusas pasmirsta“, – prisiminė Albina.
Zootechnikės patirtis ją paskatino grįžti prie savo jaunystės svajonės. Pradėjo mokytis vairavimo kursuose. „Vairuoju nuo pat mažens. Motociklą man leisdavo vairuoti, kai dar tebuvau dešimties“, – pasakojo skuodiškė.
Tačiau atėjo laikas gimdyti antrą dukterį, ji nebegalėjusi laikyti valstybinių egzaminų – negavusi leidimo. Po gimdymo dar teko laikyti baigiamuosius egzaminus technikume. Svajonę vairuoti teko atidėti.
Išlaikiusi valstybinius egzaminus technikume, ji su mažyle ant rankų grįžo pas mamą. Neilgai trukus įsidarbino transporto įmonėje vyresniąja dispečere. Ten pasiliko visą dešimtmetį. Šiuo laikotarpiu ji susilaukė trečiosios dukters. Tada ją išviliojo į savivaldybės Statistikos skyrių. Prasidėjus etatų mažinimui, Albina vėl grįžo prie zootechhikės darbo – šįsyk pagalbinio ūkio fermoje.
Ūkyje A. Mockuvienė užsibuvo ištisą kitą dešimtmetį, iki pat 1992-ųjų. Ten ją užklupo privatizacija. Albinai buvę gaila, kad viskas, ką ji kartu su kitais kūrusi, bus išdraskyta. Ėmusi supirkinėti investicinius čekius – įsigysianti fermą ir šiltnamius. „Niekas to ūkio pirkti nenorėjo. Norėjo tik išsitampyti, išskersti“, – mintimis į praeitį grįžta taksi vairuotoja.
Pavyduoliai nuodijo gyvulius
Iš pradžių dirbo visa šeima, paskui ji likusi su vyru – dukterys ėmė ieškoti laimės užsieniuose.
Pamatę, kad šeima nusipirko du automobilius vieną po kito, kai kurie žmonės pagedo iš pavydo. Ėmę kurti keršto planus. Nuodydavo gyvulius. Pasiekdavo ne tik karves ganyklose, bet ir paršavedes fermose. Nuodijimo faktą patvirtindavę ir ekspertizės. Nepadėję nė sarginiai šunys. Kartą naktį pavyduoliai atjungė elektrą – iššaldė rožes, azalijas, kalijas. Iš to streso Albina ir rūkyti pradėjusi.
„Tada tokių atvejų būdavo labai daug. Jei tu pradėjai daug dirbti, kažką įsigijai, užsitraukdavai pavydą. Niekam nerūpėjo mūsų paskolos. Visus, kurie ką nors turėjo, reikėjo sunaikinti“, – aiškino Albina.
Jos antrajam vyrui neišlaikę nervai. Ėmęs girtauti. Albina dar bandžiusi jį sustabdyti, įtaisydama taksisto darbą – nupirko jam autobusiuką. Tai nesulaikė. Po aštuonerių metų žmogaus iš jos sutuoktinio nelikę. Prarado sveikatą, savigarbą, galiausiai ir gyvenimą. Sykį per išgertuves ir iškeliavęs anapus.
„Palikau viena. Samdyti darbininkai nešdavo, ką nutvėrę. Buvau įkliuvusi juodai. Tačiau tai mane užgrūdino. Tariau sau: už mirtį blogiau nieko nėra. Išpardaviau karves. Nutariau pati dirbti taksiste. Tai buvo 2001-aisiais“, – prisiminė A. Mockuvienė.
Amerikoje nepasiliko
Pardavusi ūkio turtą ji dar nusipirko gėlių kioską. Kurį laiką pati ruošdavo puokštes, pindavo vainikus. Pagal šiuos paskutinius penkerius metus jai, deja, suskaičiavo ir pačią mažiausią – bazinę – pensiją.
Dukterys – jos pirmosios santuokos vaisius. Viena leido dukras į aukštuosius mokslus. Dvi, kurioms 47 ir 43 metai, gyvena JAV, „mažoji“, kuriai dabar 37-eri – Airijoje. Albina – septynių anūkų močiutė. Trys iš jų studijuoja Čikagos universitetuose.
„Man nesisekė juodai“, – dabar jau gali juoktis Albina. Anuomet, deja, tekę vietoje šeimyninės laimės ne sykį ir smurtą patirti. Tai primena išlikę randai. Ne sykį spardyta, laužyta. Nepalūžo, tik užsiaugino storesnę odą.
Dukros kvietę mamą apsigyventi JAV, bet jai nepatikę. Močiutei pasirodę per sunku nuo pat ankstyvo ryto, ištisomis dienomis būti prie judrių mažamečių. Per daug triukšmo, bruzdesio. „Įpratau būti viena“, – sakė taksi vairuotoja.
Į Ameriką keliavo praėjusių metų gegužės pabaigoje. Dukros jai ten buvo ir darbą parūpinusios – prižiūrėti 94 metų moterį. Tačiau kovo mėnesį Albina grįžo į Lietuvą. Neseniai ji vėl sėdo į savo senutę „Audi“.
Neteko 20 kilogramų
Slaugytą amerikietę A. Mockuvienė vadina „energetiniu vampyru“. Nuo vidurnakčio pradėdavusi kalbėti vyrišku balsu, iki penktos valandos ryto vartydavo daiktus, o paskui krisdavo visa išsekusi į lovą. Į kūną buvo prisisegiojusi metalinių segtukų. „Kai ją maitindavau, spjaudydavo man į veidą. Visa drebėdavau, nebenorėjau nė valgyti. Vidurius man pjovė du mėnesius“, – prisiminė moteris.
Per tą laiką taksi vairuotoja numetusi dvidešimt kilogramų. Tuos mėnesius ji ne tik mažai ką valgydavo, bet ir beveik nemiegodavo. Albinai vaikai, nežinodami apie tikrąją padėtį, sakę: žinosi, kaip Amerikoje pinigai uždirbami. „Per du mėnesius uždirbau dešimt tūkstančių litų. Tai – dideli pinigai“, – sakė skuodiškė. Šis uždarbis jai padėjęs grąžinti skolą už jos sklype pastatytą namą ant ratų.
Į Lietuvą skuodiškė grįžo su nauja patirtimi, atrodė liekna ir lengvutė kaip balerina. Vietoje įprastų 75 kilogramų 1,76 metro ūgio moterys besvėrė vos 55–56 kilogramus. Tačiau svarbiausias praradimas buvęs kitas.
„Konkurencija Skuode didžiulė, labai daug taksistų. Apie mane jau kalbėjo, kad išvažiavau į Ameriką ir nebegrįšiu. Žmonės ištrynė mano telefono numerį. Bet pamatę mane žmonės sugrįžta“, – džiaugėsi moteris.
Keleiviai grįžta kartu su jau pažįstamais įpročiais. Moteris taksistė sulaukia padorių ir nepadorių pasiūlymų.
„Dabar į amžių niekas nebežiūri. Peršasi ir 35-erių metų vyrai, ir senukai. Jei norėčiau, kiekvieną naktį galėčiau turėti po kelis. Pasitaiko ir rimtų našlių. Pabandę pasipiršti man, greitai susiranda kitą moterį. Esu nusistačiusi, kad vyro mano namuose nebus. Atbaido vien mintis, kad kažkas netoliese manęs naktimis knarks. Kam man to reikia?“ – juokėsi A. Mockuvienė.
Vaistų ir daržovių neperka
Laiminga ji jaučiasi gamtos apsuptyje. Keturių hektarų nuosavame sklype įsirengė tvenkinį, sodina medžius. Laisvą minutę skaito knygas apie vaistažoles. „Jaunimas sako, kad neturi darbų. Aš, senikė, turiu tiek darbų!“, – sakė A. Mockuvienė.
Savo žemėje ji prisiaugina ekologiškų daržovių, prieskonių – jų pirkti nereikia. Vaistažolių prirenkanti ne tik sau, bet ir dukroms. Jau 37 metai, kai nesikreipia į gydytojus. Nėra sirgusi net gripu. Tik sykį ieškojusi pagalbos dėl parodontozės. Galiausiai ją išsigydė savo rinktomis žolelėmis.
„Balandžio mėnesį pradedu maudytis jūroje. Tai trunka iki gegužės 10-osios. Kai į jūrą Palangoje ima lipti visi, man ten jau nebepatinka“, – pasakojo taksi vairuotoja.
Vietoje gydytojų ir cheminių preparatų ji pirmiausia renkasi maldą. Visi ją ištinkantys negalavimai praeina savaime. Savo daktaru ji vadina Dievą. Rytais užsidega pašventintą žvakelę, paprašanti, kad gerai sektųsi kelyje, kad nekibtų ligos.
Taksistės darbo žemaitė neromantizuoja: „Pensija mano labai maža. Kurį laiką tebuvo 320 litų, dabar gaunu 550. Tiesiog privalau dirbti. Kai žmogus esi įvarytas į kampą, tai ir nesergi. Negali nei sirgti, nei vaistų pirkti. Neturi teisės ir vaikams ant sprando sėdėti – kiekvienas turi savo gyvenimą“.
