Nors vairuojančių vilkiką moterų pasaulyje yra nemažai, visgi pamatę 40 tonų sveriančio vilkiko vairą sukiojančią dailią blondinę, ir dar su katinu, nustemba ne tik kolegos vairuotojai, bet ir muitininkai ar policijos pareigūnai.
„Nesu vyriška, bet ir nesu aikštinga blondinė, kuriai isteriją gali sukelti nulūžęs nagas ar faktas, kad kiekvieną rytą nebus galimybės išsimaudyti duše“, – pasakoja jau 3 metus kartu su vyru tolimųjų reisų vairuotoja dirbanti 25-erių Virginija.
Paskui vyrą
„Iš pradžių į mane vyrai žiūrėjo pašaipiai, bet visi dviprasmiški žvilgsniai baigėsi, kai visus egzaminus išlaikiau puikiai“, – prisiminė Virginija.
Pusmetį skirtingus vilkikus pavairavę sutuoktiniai suprato, kad tai toli gražu neprimena šeimyninio gyvenimo, kai susitinki su mylimuoju tik retkarčiais, grįžus iš reiso, todėl nusprendė važinėti kartu.
„Tiesiog pasisiūlėme dirbti vadinamajame dvivairiame ekipaže – vienas vairuoja, kitas ilsisi ir atvirkščiai. Per trejus metus jau kone visą Europą išmaišėme vežiodami krovinius, pastaruoju metu daugiausia važiuojame Norvegijos kryptimi. Taigi šis darbas ne vien tik vairo sukiojimas, o ir puikus pasaulio pažinimas, bendravimas“, – daug pranašumų šiame darbe sako matanti Virginija.
Ištveria ne visos
O ką ir kalbėti apie uždarbį. Nors Virginija nenorėjo viešinti, koks yra jos atlyginimas, tačiau pakanka paminėti tai, kad apie tokį, ko gero, pasvajoti galėtų daugelis vyrų.
„Kiek žinau, mūsų su vyru pavyzdys užkrėtė dar ne vieną porą Lietuvoje taip pat kartu dirbti šį darbą. Bet, mano žiniomis, ne visos moterys ištvėrė tokį išbandymą. Žinoma, praleisti ilgą laiką vilkiko kabinoje – ne kiekvienos charakteriui. O ką jau kalbėti apie sunkias vairavimo sąlygas žiemą, kai padangas reikia apvynioti grandinėmis, kad neslystų“, – pasakojo moteris.
Virginija džiaugėsi, kad jiedu su vyru puiki komanda, tad didesnių nesklandumų tolimose kelionėse neiškyla.
Vairuoti man nėra sunku, nepaisant to, kad pakrautas vilkiko sąstatas sveria 40 tonų. Dabartinės technologijos tokios, kad vairą gali sukioti ir vienu piršteliu. Visai kas kita, kai reikia didžiulį vilkiką atbulą pastatyti aikštelėje. Bet mes su vyru greitai sugalvojome, kaip palengvinti šį procesą – įsigijome racijas. Vienas išlipa ir per raciją kitam pasakoja, ką daryti. Kitų vilkikų vairuotojai stebisi tokia mūsų išmone“, – kasdienybės detalėmis dalijosi Virginija.
Kepa blynus
Kad ir kaip sunku būtų patikėti, bet, pasak Virginijos, ilgų reisų metu jiems su vyru pavyksta ne tik atšvęsti romantiškas šventes, bet ir maitintis savo pačių pagamintu maistu.
„Turime meškeres. Norvegijoje prisigaudome žuvų ir jas kepame, nes vilkiko kabinoje yra viryklė. O per Užgavėnes ir blynų prikepiau. Tik cepelinų dar nesu bandžiusi virti, nes vis nepasiimu bulvių tarkavimo mašinos. Juk prieš išvažiuodami žinome, kokios šventės mus užklups kelyje, tad iš anksto tam ruošiamės. Šiemet Valentino dienai prisipirkau balionų, kvepiančių žvakių, servetėlių, tad vasario 14-ąją visą kabiną išsipuošėme balionais ir susikūrėme sau šventę“, – pasakojo moteris.
Kad ir kaip sunku išlikti moteriškai dirbant gana vyrišką darbą, Virginija sakė niekada nepamirštanti pasiimti kosmetikos ir aukštakulnių.
„Būna, kad svetimame mieste turime praleisti net kelias dienas, tad norisi po miestą pasivaikščioti, o vakarais ir pasipuošti. Bet būna ir taip, kad viskas, ką spėjame atvažiavę į miestą nuveikti – tik užsukti į maisto prekių parduotuvę. Kiekvienas reisas vis kitoks“, – prisiminė Virginija.
Paprastai pora mėnesį vairuoja, savaitę ilsisi namuose. Jiedu kiek apgailestauja tik dėl vieno, kad taip ir nėra kada išnaudoti klaipėdiečių privilegijos – kada tik panorėjus mėgautis jūra. Nes būtent šis faktorius vilnietį Aurimą ir iš Vievio kilusią Virginiją atviliojo gyventi į pajūrį.
„Laisvą savaitę skiriame giminėms lankyti, tad jūra vis dar tik planuose“, – atsiduso moteris.
Keliauninkė Pukė
Išvykus į tolimas šalis Gujų šeimą namų ilgesys mažai kankina ir dėl to, kad visada kartu su jais važiuoja ir jų mylima augintinė – katytė Pukė.
„Į pirmąją kelionę pasiėmėme ją dar visai mažytę ir nuo to laiko nesiskiriame. Ir tikrai ne todėl, kad nėra jos kur palikti, mano mama mielai priglaustų Pukę, bet ji yra kaip mūsų vaikas, tad mes norime būti su ja kiekvieną dieną.
Ji tikrai labai protinga katė, jei tik galėtų, ko gero, ir pati vilkiką vairuotų“, – juokėsi Virginija.
Anot moters, augintinei vilkiko kabinoje labai patogu. Ji patogiai įsitaiso ant prietaisų skydelio arba antrame aukšte ant gulto, o miega dažniausiai kartu su šeimininkais, įsitaisiusi kuriam nors virš galvos.
„Visa kabina yra jos – kur nori, ten vaikšto, ką nori, tą ir veikia. O mums ji tikra atgaiva sielai. Būna labai sunkių kelionių, kai nuo įtampos visa nugara būna šlapia. Bet tik pakanka paimti Pukę į rankas ir visa įtampa atlėgsta. Ir kiti kolegos, kai sustojame, prašo duoti pasidžiaugti katyte“, – dėstė vilkiko vairuotoja.
Žinoma, būna ir įvairių nutikimų. Virginija prisiminė, kaip vieną rytą su vyru pabudo vilkiko kabinoje nuo šalčio. Išsyk suprato, kad tai Pukės darbas, mat ji žino, kurį mygtuką reikia paspausti, kad atsidarytų langas. Pasirodo, augintinė naktį nusprendė išeiti pasivaikščioti, o sugrįžti nebegalėjo, nes taip aukštai neužlipa.
„Radome ją kniaukiančią, palindusią po kapotu. Vos ištraukėme visą tepaluotą, murziną. Bet gerai, kad vilkike yra moterų – turime šampūno, plaukų džiovintuvą, ir mūsų gražuolė vėl buvo daili bei pūkuota“, – prisiminė Virginija.
Kad katytė svečiose šalyse nepasiklystų, šeimininkai ją vedžiojasi su pavadėliu. „Sulaukiame nemažai praeivių dėmesio“, – neslepia Virginija.
Ji sakė žinanti keletą vilkikų vairuotojų, kurie kartu su savimi vežiojasi šunis, bet kad kas nors keliautų kartu su kate, esą nėra tekę girdėti.
„Mačiau, kaip vienas švedas važinėja kartu su vilkšuniu, kuriam atsitūpus ant sėdynės, galva beveik į lubas remiasi. Tad jam net mašinos užrakinti nereikia. Dar esame sutikę ispaną, kuriam kelyje kompaniją palaiko pekino veislės šuniukas. Bet kačių vilkikuose neteko sutikti.
Ir muitininkai nustemba pamatę tokį pakeleivį. Sakė dar neregėję tokio ekipažo. O vienas muitininkas vos šoko negavo, kai ilgai stebėjęs ant prietaisų skydelio padėtą „pliušinį žaislą“ tik jam pajudėjus suvokė, kad jis gyvas“, – juokėsi moteris.
