Vos tik Lenkijai uždarius pasienio kontrolės postus su Baltarusija vilkikams iš šios šalies, ir dėl to eilėms pradėjus formuotis Lietuvoje, vežėjų atstovai atsakingų institucijų prašė kuo operatyviau imtis spręsti krizinę situaciją. Juk savaime aišku – kuo greičiau sulauksi sprendimų, tuo didesnė tikimybė, kad bet kokia piktžaizdė nepasidarys dar didesne.
Ko gero, net ir su transporto sektoriumi nesusijęs žmogus iš karto pasakytų, kad tokiose kritinėse situacijose laikas nėra sąjungininkas. Ir blogiausia, kad labiausiai šiuo atveju kenčia tolimųjų reisų užsienio šalių vairuotojai, dirbantys Europos ir tolimųjų ne Europos Sąjungos šalių vežėjų įmonėse, įstrigę prie sunkiasvorių vilkikų vairų. Juk kaip bebūtų, žmogaus sveikata ir emocinė būklė yra svarbiau nei mokesčiai valstybei ar verslo uždarbis.
Su tuo, ko gero, sutiktų ir visi, įprastai bet kokiomis vairuotojus liečiančiomis problemomis aktyviai Lietuvoje besirūpinantys vairuotojų profesinių sąjungų atstovai. Visgi įdomu tai, kad vos tik pradėjus formuotis eilėms, kur kas daugiau apie būtinybę pasirūpinti, jog eilėse laukiantys vilkikų vairuotojai turėtų kuo patogesnes sąlygas kalbėjo ne jie, o vežėjus atstovaujančios organizacijos.
Jei ne sutvarkyti, tai bent sparčiau amortizuoti
Visi suvokiame, kad stebuklinga burtų lazdele, kuri žaibiškai panaikintų eiles bei leistų visiems atsikvėpti nepamosime. Visgi imtis papildomų veiksmų, kurie situaciją bent kažkiek sparčiau amortizuotų ne tik, kad galime, tačiau ir privalome.
Vilkikų bei su jais laukiančių ir ne pačiomis geriausiomis sąlygomis gyvenančių tolimųjų reisų vilkių vairuotojų pasienyje su Baltarusija skaičius vis dar išlieka labai didelis. Be to, niekas nėra garantuotas, kad tas skaičius per dieną vėl nepadidės. Tiesą sakant, tokių garantijų išvis nėra. Deja.
Patys muitinės atstovai dar tik pradėjus formuotis eilėms pripažino, kad su tokiu dideliu ir neplanuotu krovinių srautu Lietuvai dar neteko susidurti, o eilės formuojasi ir dėl to, kad tam nėra pritaikyta patikros postų infrastruktūra.
Tad jei infrastruktūra nepritaikyta, dar ir dabar ne vėlu bent jau laikinai padidinti pasieniuose dirbančių darbuotojų skaičių, kuris, akivaizdu, šiuo metu yra pernelyg mažas ir nepritaikytas tokiam kiekiui vilkikų. Didesnė darbo jėga, galimai, leistų žymiai sėkmingiau suvaldyti augančių eilių krizinę situaciją pasienyje.
Kodėl valdant situaciją būtina bandyti imtis papildomų priemonių? Nes šiuo metu ne tik, kad pirmiausia nukenčia šimtai vilkikų vairuotojų, turinčių valandų valandas laukti eilėse, tačiau vis ilgiau besitęsiant situacijai, niekas nėra garantuotas, kad vėliau nereiks skaičiuoti ir ženkliai apčiuopiamų nuostolių verslui ar pačiai valstybei.
Padidėjus eilėms nėra galimybės tinkamai ir laiku vykdyti įsipareigojimus, o tai lemia ne tik vežėjų nuostolius, bet ir tai, kad į valstybės biudžetą nesurenkama lėšų, kurios būtų surinktos sklandžiai veikiant sistemai.
Tad nors iš muitinės atstovų šiuo metu matome pasitikėjimą ir girdime, kad infrastruktūra bei žmogiškieji resursai išnaudoti optimaliai ir papildoma pagalba nieko nepagerintų, padaryti dar daugiau būtų be galo logiškas sprendimas.
Juk faktai kalba patys už save – skaičiai pasienio kontrolės punktuose su Baltarusija rodo, kad vilkikų vis dar laukia šimtai. Ir jeigu, pavyzdžiui, per dieną jų keliomis dešimtimis sumažėja Medininkų pasienio kontrolės punkte, tai jų kiekis keliomis dešimtimis ūgteli Šalčininkų ar kitame pasienio kontrolės punkte.
