Netikėtas darbo rinkos atsparumas
Smarkiai pabrangę energijos ištekliai ir kitos žaliavos lėmė sulėtėjusį ekonominį aktyvumą, o Europos ekonomika praėjusią žiemą iš tiesų „flirtavo“ su recesija. Vis dėlto, nedarbo lygis, priešingai ne buvo galima tikėtis, nukrito į žemiausią lygį per keletą dešimtmečių. Netikėtas darbo rinkos atsparumas nustebino daugelį analitikų ir ekonominės politikos formuotojų.
Darbo rinkos atsparumą galima paaiškinti įvairiais veiksniais, tarp kurių – vėluojantis paslaugų sektoriaus atsigavimas, dėl visuomenės senėjimo susidaręs struktūrinis darbo jėgos trūkumas ir įmonių delsimas atsisakyti darbuotojų, nes Europos šalyse tai yra brangu, o patirtis per pandemiją parodė, kad atleistus darbuotojus nėra lengva susigrąžinti.
Tačiau tikėtina, kad stipriai darbo rinkai reikšmingos įtakos turėjo ir didelė infliacija bei mažėjusi reali darbo kaina.
Vartotojams „perkeltos“ sąnaudos
Energijos kainų šoko aplinkoje įmonėms dažnu atveju pavyko visą sąnaudų padidėjimą perkelti galutiniam vartotojui. Tiek Tarptautinio valiutos fondo, tiek Europos Centrinio Banko tyrimai rodo, kad pernai vidutinės įmonių pelno maržos buvo stabilios ar net padidėjo. Tai reiškia, kad esant itin sparčiam nominalaus BVP augimui, euro zonoje pelnui tenkanti BVP dalis augo net 8,5 proc. Aukštos kainos ir didėjusios įmonių pajamos lėmė sumažėjusią realią skolos ir darbo sąnaudų naštą.
Nors ekonominis aktyvumas sulėtėjo daugelyje Europos šalių, o vartojimas krito (tai reiškia, kad reikėjo mažiau darbuotojų patenkinti paklausai), nedarbo lygis nepakilo. Jei laikysimės prielaidos, kad įmonės sprendimus dėl darbuotojų priiminėja pirmiausia atsižvelgdamos į savo finansinius rezultatus, tai neturėtų per daug stebinti.
Kai įmonių finansiniai rezultatai gerėja ir jos mato rekordines pajamas, argumentų, kurie pagrįstų taupymo priemones ir personalo mažinimą, nėra daug. Tokiais atvejais įmonės ne tik nemažina darbuotojų skaičiaus, bet dažnai toliau samdo tikėdamosi dar labiau padidinti savo veiklos apimtis ir pajamas. Be to, atlyginimams augant lėčiau nei įmonių pajamoms, reali darbo kaina sumažėja, o tai įmonėms taip pat leidžia išplėsti darbuotojų gretas.
Kainų kritimas įsibėgėja
Tokia situacija nesitęs ilgai. Vis daugiau įmonių susiduria su krentančiomis kainomis. Labiausiai tai pastebima sektoriuose, dirbančiuose su žaliavomis ir prekių gamyba.
Lietuvoje gamintojų kainos (be naftos) krenta jau kurį laiką ir liepą buvo 3 proc. mažesnės nei prieš metus, vadinasi, įmonės, aptarnaujančios ne tiesioginius vartotojų, bet kitų įmonių poreikius, patiria spaudimą mažinti kainas. Infliacija išsikvepia ir galutinėse vartotojų kainose – jau keturis mėnesius iš eiles kainos nekyla, ar net krenta. Paslaugų sektoriuje kainos vis dar auga, bet anksčiau ar vėliau jų augimas sustos ir čia.
Tendencijos, kurios iki šiol lėmė gerus įmonių finansinius rezultatus, sparčiai keičiasi. Pardavimų apimtys nebeauga ar net traukiasi, o kainų didėjimas baigėsi. Be to, darbuotojai bando kompensuoti perkamosios galios praradimus derėdamiesi dėl tolesnio atlyginimų kėlimo – reali darbo kaina vėl pradėjo augti.
Įmonės turės optimizuoti veiklą
Aukštos skolinimosi palūkanos ir didėjantys darbuotojų atlyginimo lūkesčiai toliau augina įmonių sąnaudas. Esant tokiai situacijai, pasiekti pajamų ir pelno tikslus įmonėms taps vis sudėtingiau. Tai neišvengiamai prives prie sąnaudų optimizavimo ir galimo darbuotojų atleidimo. Tiesa, čia irgi reikia atsižvelgti į kelis niuansus.
Viena vertus, vėl pradėjusi augti gyventojų perkamoji galia didins vidaus paklausą ir vartojimas turėtų atsigauti. Kita vertus, eksportuojančias įmones labiau veiks pajamų praradimai dėl krentančių eksporto kainų ir poreikis optimizuoti savo veiklą. Tampa vis labiau tikėtina, kad infliacijos pabaiga atneš ne tik atokvėpį namų ūkių finansams, bet ir padidins nedarbo lygį.
Apibendrinus, aukšta infliacija ne tik atsiliepė vartotojų piniginėms, bet ir leido kuriam laikui sukurti spartaus augimo iliuziją ir užmaskuoti kai kurių įmonių finansines problemas. Jai atslūgus, gali tekti susidurti ne tik su palengvėjimu, bet ir būtinybe imtis sunkių sprendimų.
