Per pandemiją Europa suprato, kad laikantis įprastai konservatyvios fiskalinės politikos gali grėsti ilga ekonominė depresija, todėl fiskalinių taisyklių galiojimas buvo sustabdytas ir valstybėms buvo atrištos rankos skatinti ekonomiką. Dar pandemijos įkarštyje tapo akivaizdu, kad prie senųjų taisyklių grįžti nerealu. Todėl jau porą metų vyksta diskusijos, kaip sukurti fiskalines taisykles, kurios užtikrintų skolos tvarumą, bet drauge leistų valstybėms pakankamai investuoti į ateitį.

Senosios taisyklės riboja metinį biudžeto deficitą iki 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o bendras šalies skolos lygis neturėtų viršyti 60 proc. BVP. Europos šalys nuo pat pradžių tas taisykles nuolat pažeidinėjo (viena pirmųjų pažeidėjų buvo Vokietija), o bandymas jas griežtai įgyvendinti, neatsižvelgiant į šalių situaciją, vesdavo prie politinių ir finansinių krizių. Problema ta, kad šalys nuolat patiria unikalių problemų ir sukrėtimų, kuriems dažnu atveju reikia rimtesnio atsako. Nesant centralizuoto ES biudžeto ekonominį stimuliavimą turi vykdyti pačios šalys narės, o jei fiskalinės taisyklės suriša valstybėms rankas, valstybės neretai panyra į ilgalaikę stagnaciją.

Atsižvelgdama į tai, Europos Komisija (EK) pristatė pirminius pasiūlymus, kuriuose formaliai anksčiau minėti ribojimai lieka, tačiau šalys, kurios neatitinka kriterijų, kartu su komisija sudarytų personalizuotus skolos mažinimo planus, kaip nuosekliai gerinti skolos rodiklius. Pirminis EK pasiūlymas pripažįsta realybę, kad vienodas taisyklių rinkinys negali tikti visoms valstybėms tuo pačiu metu, todėl lankstumas yra būtinas.

Vokietija bando primesti fiskalinius pančius

Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris nerimauja, kad taisyklės pernelyg nevaržančios ir neužtikrins pageidaujamos fiskalinės drausmės. Kritikuojamas reformos lankstumas, teigiama, kad per daug galios suteikiama EK interpretacijai. Todėl Vokietija ir dalis palaikančių valstybių „šykštuolių“ remia siūlymą grįžti prie taisyklių, labai artimų buvusioms.

Vokietija siūlo, kad šalys, turinčios skolos, viršijančios 60 proc. BVP, ją mažintų po 1 proc. BVP per metus. Tai itin suvaržytų tų valstybių galimybes investuoti į energetiką, gynybą ir stipriai blogintų jų ateities perspektyvas. Prancūzija ir Pietų valstybės kategoriškai atmeta Ch. Lindnerio pasiūlymus, todėl diskusijos yra akligatvyje.

Taupymo politika paliko gilius randus

Europa jau vieną kartą buvo rimtai susirūpinusi viešosiomis skolomis. Iškart po 2009 m. krizės ekonomika buvo pradėjusi gan neblogai atsigauti, atrodė, kad blogiausia jau už nugarų. Ir tada buvo iš oro nuspręsta, kad viešiesiems finansams tuoj bus visai riesta (valstybės leidžia pinigus, remiamos centrinio banko jos negali bankrutuoti). Prasidėjo išlaidų karpymas, siekiant bet kokia kaina sumažinti deficitus ir skolos santykį su BVP.

Bėda ta, kad valstybių išlaidos, palaikančios gyventojų pajamas ir darbo vietas, sudaro reikšmingą BVP dalį. Sumažinus valstybių išlaidas smogė antra recesijos banga, nedarbo lygis šovė virš 12 proc. ir be fiskalinio skatinimo laikėsi aukštumose dar ilgus metus. Paradoksalu, bet ir skolos lygis nekrito, nes dėl taupymo sukelto ekonomikos nuosmukio BVP krito labiau nei išlaidos. Europos skolų krizė yra itin skaudi, nes jos galėjo nebūti, jei ES nebūtų dariusi grubių ekonominės politikos klaidų. Taisyklės, kurias stumia Vokietija, didina tikimybę, kad mes ateityje ir vėl užlipsim ant to paties grėblio.

Pastarųjų metų patirtis rodo, kad skolų mažėjimui nebūtinas aktyvus taupymas. 2021 m. pradžioje dėl didelių išlaidų per pandemiją skolos lygis euro zonoje priartėjo prie 100 proc. BVP, tačiau, ekonomikai atsigaunant, valstybių išlaidos automatiškai mažėjo, mokesčių surinkimas gerėjo ir pajamos augo. Nieko specialiai nedarant iki dabar skolos lygis sumažėjo beveik 10 procentinių punktų.

Europos ambicijos pavojuje

Liūdniausia, kad griežtų fiskalinių taisyklių sugrįžimas kėsinasi palaidoti visas Europos ilgalaikes ambicijas. Klimato kaita bei karas Ukrainoje skaudžiai atskleidė investicijų Europoje trūkumą. Mes esame sau išsikėlę itin ambicingus tikslus transformuoti ekonomiką į žalesnę, tai leistų ne tik kovoti su klimato kaita, bet ir tapti energetiškai nepriklausomiems nuo nedraugiškų valstybių. Trūksta ne tik investicijų į energetiką. Europa dešimtmečiais nepakankamai investavo į savo saugumą, pajėgumų atstatymas taip pat pareikalaus didelių lėšų.

Istorija rodo, kad valstybėms pradėjus taupyti būtent investicijos ir krašto apsauga yra labiausiai kenčiančios sritys. Būtent dėl praėjusio diržų veržimosi mes atidūrėme situacijoje, kai energetinės krizės akivaizdoje Vokietijoje nebuvo nė vieno veikiančio suskystintųjų dujų terminalo. Jei vėl įsigalios griežtos fiskalinės taisyklės ir valstybės imsis karpyti išlaidas – investicijos ir gynybos išlaidos, tikėtina, vėl kris pirmos.

Niekas neketina konkuruoti sąžiningai

Keičiasi ir geopolitinis kontekstas – originalios fiskalinės taisyklės buvo suręstos, kai pasaulinėje bendruomenėje vyravo bendradarbiavimo nuotaikos, o pasaulio ekonomika raškė globalizacijos vaisius. Šiandien šalys labiau linkusios į uždarumą, intensyvėja geopolitinė konkurencija tarp JAV ir Kinijos. Šalys vis aktyviau užsiima industrine politika – bandymu strateginėmis investicijomis formuoti verslo plėtrą. JAV meta didelius pinigus į lustų ir atsinaujinančios energetikos gamybos vystymą savo šalyje, o Kinija didžiuliu mastu subsidijuoja savo pramonę ir vos per porą metų tapo didžiausia elektromobilių eksportuotoja. Didžiosios pasaulio žaidėjos meta didelius resursus, siekdamos užsitikrinti saugumą ir dominavimą ateities ekonomikos sektoriuose. Jei Europa liks įsikandusi savo konservatyvios fiskalinės politikos ir eksportuojančio ekonomikos modelio, ji nepajėgs konkuruoti lygiomis jėgomis.

ES ekonomika per pandemiją parodė, kad įmanoma pasiekti neblogų rezultatų, jei tik jai suteikiamas reikiamas postūmis. Senosios fiskalinės taisyklės neveikė, o pandemija tik apnuogino jų absurdiškumą. Sugrįžimas prie sukaustytų viešųjų finansų sukeltų rimtą grėsmę ambicingiems Europos tikslams ir gali kelti grėsmę ilgalaikiam ES konkurencingumui. Viešieji finansai nėra panašūs į namų ūkio finansus, valstybių finansiniai sprendimai lemia plačias pasekmes ir bandyti fiskalinę politiką sureguliuoti keliomis paprastomis taisyklėmis yra grėsmingai naivu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją