Man asmeniškai tai jau antras didelis nesusipratimas per gerus metus. Pirmas įvyko tada, kai 2022 metais Vyriausybė buvo kategoriškai prieš paramos privatiems gyventojams ir verslui energijos krizės metu teikimą ir nuo vasaros vidurio nematė problemų energetikos sektoriuje Lietuvoje, tačiau nuomonę staigiai ir be diskusijų pakeitė rudenį.
Galima šį biudžetą vadinti žmonių biudžetu (finansų ministrė Gintarė Skaistė), galima saiko (premjerė Ingrida Šimonytė), o galima ir baimės – baimės pralaimėti rinkimus – biudžetu. Taigi, koks tas baimės biudžetas?
Europos Centrinis Bankas (ECB) ne kartą ir ne du, tarp eilučių ir tiesiogiai yra sakęs, kad ne tik ECB turi imtis priemonių, kurios padėtų suvaldyti infliaciją. JAV viešojo sektoriaus atsakingi pareigūnai šių metų vasaros pabaigoje ir viduryje neformaliai tarėsi su savo verslo įmonėmis, prašydamos jų pristabdyti atlyginimų augimą ir tuo būdu prisidėti valdant infliaciją.
Lietuvoje, panašu, ekonomikos infliacinius procesus stabdys tik ta dalis gyventojų, kurie turi būsto ir kito pobūdžio paskolas. Taip pat tą darys besiskolinantis verslas ir eksportuojantis verslas, nes tikėtina, jei tarptautinės prekybos augimo tempai lėtės, konkurencija tarp eksportuotojų didės ir tai didins spaudimą mažinti kainas.
O tuo metu Vyriausybė nemato poreikio lėtinti atlyginimų augimo, nes prieš rinkimus tiesiog priversta imtis kitokių sprendimų: nepaisydama ekonominių ir demografinių, darbo rinkos rodiklių didinti pensijas daugiau nei 10 proc. kasmet, o su jomis, žinoma, ir kitas socialines išmokas. Atrodytų, ar ekonomika augtų 4 proc., ar susitrauktų 1 proc., išmokos ir atlyginimai gali augti nesidairant į šiuos rodiklius.
Bet knieti paklausti, o kas mums, kurie nesame išlaikomi iš biudžeto, bus už tai? Nes mes, mokesčių mokėtojai, liksim su 0,5 mlrd. eurų palūkanų mokėjimais 2024 metais, arba 0,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) siekiančiais paskolų aptarnavimo kaštais, 2025 metais šie kaštai jau sieks 0,9 proc. BVP, o 2026 metais – 1 proc. BVP. Manau, tai – labai daug.
Bet visa tai būtų gal ne taip blogai. Tikrai ir kylantys darbo užmokesčiai, ir pensijos yra ir svarbu, ir reikalinga. Juk kalbame apie savo tėvus, darbuotojus, vaikus. Tačiau tuo pačiu metu nedaromi iš esmės situaciją galintys keisti sprendimai: strateginė tikslinė migracija, galinti padėti keisti išlaikomų ir išlaikančių asmenų santykį; mokesčių sistemos rimtas struktūrinis pakeitimas, kuris mažintų darbo užmokesčio ir investuojamo kapitalo apmokestinimą, bet didintų nekilnojamojo turto apmokestinimą ir skatintų aplinkai tvarias veiklas.
Be to, būtent didesnės investicijos reikalingos, kad iš esmės keistųsi ir darbo produktyvumas, reikalingas automatizavimas, robotizacija, dirbtinio intelekto integravimas, skaitmeninimas, o iš paskos jau tada ir pagrįstas atlyginimų augimas. Visa tai yra investicijos, kurios kurs vertę ateityje. Paaiškinkite kas nors, kodėl jos turėtų būti apmokestinamos pelno mokesčiu, jei jos finansuojamos reinvestuojamu pelnu.
Taigi ir toliau sukame neuždirbtų pinigų dalybos karuselę biudžeto pavidalu.
