Iš esmės, birželio mėnesį padaręs pauzę ir vakar vėl padidinęs palūkanų normas, JAV FRB parėmė Europos centrinio banko (ECB vadovės Christine Lagarde) retoriką: duomenys – svarbiausia. Ar galime čia įžvelgti kokią gerąją naujieną? Gera ji nebent tuo, kad sunkioje ekonominėje situacijoje sprendimai grindžiami ekonominiais duomenimis, o ne politikų „įsivaizdavimais ir pageidavimais“ (nors spaudimas atskirose šalyse labai didėja).
Kita daugiau mažiau gera žinia yra tai, kad jau pasiektas arba beveik pasiektas ECB palūkanų didinimo pikas (šiandien daromas paskutinis arba priešpaskutinis palūkanų pakėlimas). Po piko logiška būtų tikėtis palūkanų mažėjimo. Jis galimas praėjus ne mažiau nei šešiems mėnesiams po paskutinio palūkanų didinimo – vadinasi, kitų metų pavasarį, jei per tą patį laikotarpį neįvyks kokių didelių naujų (ekonominių, politinių, geopolitinių) sukrėtimų.
Deja, bet labiausiai tikėtina, kad net pradėjus mažinti palūkanų normas, jos iki kitų metų pabaigos nenukris žemiau 3 proc. ribos. Tad ropštis iš recesijos gniaužtų tiek Lietuvos verslui, ties ir šalies gyventojams (visi mes esame vienoje valtyje ir labai neadekvatus būna vis nuskambantis verslo ir dirbančiųjų priešinimo refrenas) kol kas bus labai, labai nelengva. Nežinia ir kokių siurprizų pateiks kol kas besileidžianti infliacijos kreivė.
Taigi kokiomis sąlygomis turėsime gyventi visus ateinančius 12 mėnesių? Kol kas nėra skelbiami ES ekonomikos augimo II ketvirčio duomenys, tačiau preliminarūs skaičiavimai rodo, kad ES ekonomikos privatus sektorius susitraukė, ypač, kas blogiausia, traukėsi būtent pramonės dalis (Vokietijos pramonės pasitikėjimo indeksai pasiekė žemiausią per paskutinius 38 mėn. lygį). Mažėja optimizmo ir paslaugų sektoriuje. Gerų ekonomikos žinių nėra ir daugelyje kitų ES ir euro zonos šalių.
Ką darysime mes? Akivaizdu, kad šios tendencijos gana skaudžiai gali bausti į eksportą orientuotą Lietuvos ekonomiką, eksportuojančią šalies pramonę (būtent lietuviškos kilmės prekių eksportuotojai šiandien kenčia labiausiai).
Be abejonės, pramonės ir kiti šalies sektoriai ir toliau ieškos naujų rinkų, naujų prekybos partnerių, pagal galimybes investuos. Tačiau šiuo laikotarpiu, kartu su aukštais skolinimosi kaštais, sunkiai atsigaunančia paklausa užsienio rinkose, iššūkių jau yra daug, kad jie imtų ir išsispręstų savarankiškai.
Todėl DABAR KAIP NIEKADA reikalingi koordinuoti, efektyvūs valdžios žingsniai – įvairios priemonės (finansinės ir ne finansinės), kad mūsų verslas neliktų paralyžiuotas konkurencingumo lenktynėse. Augančios palūkanos nėra vien paskolas turinčių gyventojų problema – Lietuvos verslas labai kenčia dėl riboto kapitalo pasiekiamumo. Mums visiems kaip niekada svarbu ir stabili mokestinė aplinka, ir teigiami poslinkiai įstatyminėje bazėje (turto amortizacijos mokestis, o dar geriau – grįžęs į politinę darbotvarkę nulinis pelno reinvestavimo mokestis). Ir labai svarbu, kad Lietuva galų gale su reikiamu entuziazmu imtųsi kovoti dėl paskolinės Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF) dalies.
