Kokia ji bebūtų, iš akiračio nepaleiskime fakto, kad bet kuriuo atveju, ji paliestų ir nekvalifikuotus darbus dirbančius žmones, ir aukštos klasės specialistus, ir garbius senjorus, ir jaunimą, ir miestiečius bei regionų gyventojus. Kitaip tariant, ši svarbi reforma neaplenks nė vieno iš mūsų.
Kol sklaidomos politinės programos ir diskutuojami svarbiausi reformų principai ir argumentai, vietoje aiškios krypties ir visapusiško pasiūlymų paketo kol kas matome pirmąjį pensijų reformos daigą – valdančiosios koalicijos atstovo, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno siūlymą dėl pakeitimų kaupiantiesiems pensijai II pakopos pensijų fonduose.
Projektas atsiduria viešoje Seimo teisės aktų bazėje ir, deja, jokie požymiai nerodo, kad dėl jo būtų atsiklausta kitų komitetų, ministerijų, kitų suinteresuotų institucijų, socialinių partnerių nuomonės bei vertinimų. Tai savaime nerimą keliantis faktas, jau nekalbant apie tai, kad šiuo trumpu projektu siūloma keisti esminę kaupimo taisyklę: į II pakopą nukreipiamą dirbančiųjų „Sodros“ mokesčio dalį palikti „Sodroje“, vietoje jos numatant pervedimus iš... niekaip konkrečiai neapibrėžtų valstybės lėšų šaltinių. Kitaip tariant, drąsiai ištariama „a“, tačiau užmirštama pasakyti „b“.
Vietoje funkcionuojančios sistemos bei asmeninio žmonių pasirinkimo siūlant neapibrėžtumą, kaupiantieji pasmerkiami ne tik politinių sezonų kaitai, bet ir kasmetiniams politikų debatams tema „iš kur paimti pinigų?“ O ir pačios valstybės atsakomybė už savo piliečių ir dirbančiųjų gerovę senatvėje susiaurinama iki jų pačių asmeninės problemos. Suprask, skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas.
Deja, iš vieno pasiūlymo nėra aiškus planuojamų pertvarkų tikslas. Nesvarstomas klausimas, kokio dydžio ir iš kokių šaltinių pajamas gaus tie gyventojai, kurie pensinį amžių pasieks 2030–2040 metais. Neskaičiuojama, koks tuo metu bus atlyginimų fondas Lietuvoje, kiek iš dirbančiųjų pavyks surinkti socialinio draudimo įmokų ir kokie bus „Sodros“ įsipareigojamai tuometiniams pensininkams.
Paskaičiavę ir atsakę į šiuo klausimus pripažintume, jog reikalingi sprendimai, kurie ateityje mažintų „Sodros“ naštą, o pačius žmones jau dabar skatintų kaupti daugiau.
Praktiškai pusė II pakopos pensijų fondų dalyvių kaupia maksimaliai. Reikia sprendimų, jog ir kita pusė, šiuo metu nukreipianti tik 2 proc. nuo savo „Sodros“ mokesčių, turėtų galimybę prisidėti patys ir kaupti maksimaliai. Pertvarkant išmokų modelį, tikslinga pasidairyti į kaimynus ir įsivertinti, kiek Lietuvoje gali būti pritaikytas Estijoje veikiantis išmokų modelis, kur privalomo įsigyti anuiteto suma yra apie 8800 eurų, tai yra beveik dvigubai mažesnė nei Lietuvoje. Estijoje mažiau sukaupęs asmuo išmokas gauna periodinėmis išmokomis per 10–15 metų laikotarpį.
Tokia svarbi reforma neturėtų prasidėti pavienėmis iniciatyvomis, kurias galima suprasti kaip sistemos mastu itin svarbias detales rizikuojančią užgožti skubą ar bendros pozicijos neturėjimą. O gal ir nepakankamas pastangas ieškoti visas šalis tenkinančio optimalaus varianto.
Kitas klausimas, kas iš tiesų yra šio projekto šeimininkas arba lyderis? Šiuo metu turime situaciją, kai be rimtesnės diskusijos tokios svarbos projektą pateikia vienas Seimo narys, ignoruodamas faktą, jog šiam klausimui yra sukurta platesnė darbo grupė, į procesą įsitraukusi Vyriausybė, Socialinės apsaugos ir darbo, Finansų ministerijos, Lietuvos bankas. Akivaizdu, kad dar nėra bendro visos reformos plano, o pavienės fragmentiškos iniciatyvos tikrai nesuteikia aiškumo ir atrodo ne tik chaotiškos, bet ir neatsakingos.
Seniai žinoma tiesa, kad finansiniai, mokestiniai bei santaupų klausimai, kartu su sveikatos bei socialinės apsaugos problemomis, visuomenei yra vieni jautriausių. Ir todėl rekomenduotina jais nejuokauti, nesielgti atsainiai, lengvabūdiškai nesišvaistyti siūlymais ar kalbomis, nes sprendimai Seime arba Vyriausybėje gali reikšti ne tik esminius pokyčius asmeniniams žmonių finansams dabar arba ateityje, bet ir iš esmės sudrebinti pasitikėjimą ne tik valdžia, bet ir valstybe.
Kol laukiame viso pasiūlymų paketo ir plačios, visas suinteresuotas puses įtraukiančios viešos diskusijos, asmeninės Seimo narių iniciatyvos sufleruoja visai neretorinį klausimą. Kol politikai varžosi dėl asmeninės lyderystės, lieka neaišku, ar asmeninę iniciatyvą lydės kolektyvinė atsakomybė? Jos kaina – daugiau kaip milijono dirbančiųjų gyvenimo kokybė išėjus į pensiją.
