Nors Lietuva vadinama krepšinio šalimi, turbūt visi lietuviai žino vieną geriausių (jeigu ne geriausią) žaidėją futbolo istorijoje Lionel Messi. Na, o jeigu domitės futbolu, be abejo girdėjote, kad jis vasaros pabaigoje buvo rimtai pasiryžęs pakeisti savo, galima sakyti, gimtąjį klubą FC Barseloną. Viena iš priežasčių, dėl kurių Messi, arba kitaip „Barcelonos“ talismanas ir auklėtinis nuo 13 metų, svarstė kelti sparnus – buvo paskutiniuoju metu jo talento lygio netenkinanti klubo vadyba.
Futbolas yra ne tik sportas ar pramoga, bet ir milžiniška verslo industrija. Čia svarbu tinkamai pasirinkti žaidėjus, sudaryti tokias sutartis, kurios visų pirma tenkintų klubo interesus ir duotų tam tikrą laisvę ateityje. Daugumoje kitokių verslų ne mažiau svarbu pasirinkti tiekėjus, tinkamai struktūrizuoti atitinkamas sutartis ir valdyti rizikas. Sporte sėkminga vadyba galiausiai atsispindi turnyrinėje lentelėje, o bet kuriame kitame versle – pelno ir nuostolio ataskaitoje.
Sutarčių sudarymo reikšmė versle, netgi ir futbolo vadyboje
Mes nežinome visos futbolo klubo „Barcelona“ virtuvės, bet vienas pavyzdžių, iliustruojančių valdymo šlubčiojimą ne tik aikštelėje, yra brazilų rinktinės saugo Philippe Coutinho saga. 2018 metais „Barcelona“ iš „Liverpool“ įsigijo Anglijoje blizgėjusį futbolininką brazilą už 120 mln. EUR (kartu su Antoine Griezmann perėjimo mokesčiu, tai buvo ketvirtas pagal dydį žaidėjo perdavimo sandoris futbolo istorijoje). Pirmą sezoną, nepaisant įdėtų vilčių, Coutinho neįsipaišė į „Barsos“ sudėtį. Ilgai nesvarstę klubo vadovai nusprendė savo vieną brangiausių pirkinių 2019/2020 metų sezone išnuomoti Miuncheno „Bayern“.
Ir atsitik tu man taip, kad po tokių ėjimų nebuvo išvengta ir netikėtumų – „Barcelona“ ir „Bayern“ susitiko Čempionų lygos ketvirtfinalyje. „Bayern“, kaip žinia, nugalėjo „Barsą“, o paskolintas Coutinho įmušė du įvarčius savo komandai. Galiausiai ne tik „Bayern“ laimėjo Čempionų lygą, bet ir paaiškėjo tam tikros kuriozinės Coutinho perleidimo detalės.
Pasirodo, kad sutartyje tarp „Barcelonos“ ir „Liverpool“ be 120 mln. eurų žaidėjo perdavimo mokesčio papildomai buvo numatyta 5 mln. premija, kurią pirkėjas („Barcelona“) turės sumokėti pardavėjui („Liverpool“), jeigu Coutinho laimės Čempionų lygą. Viskas būtų aišku, jeigu ne viena smulkmena – sutartyje nebuvo įrašyta, su kokia komanda Coutinho turi laimėti Čempionų lygą, jog „Liverpool“ įgytų teisę, o „Barcelona“ – pareigą mokėti premiją.
Kai buvo rengiama sutartis, niekas nepagalvojo, kad nusipirkus žaidėją už 120 mln. kažkas sumanys jį skolinti. Kadangi sutartyje nebuvo aiškiai aptartas šis klausimas, Čempionų lygą laimėjus „Bayern“, t.y. komandai, kurios sudėtyje tą sezoną nuomos sutarimu žaidė Coutinho – iškilo problema. „Barcelona“, nors pati krito ketvirtfinalyje, dar turėjo sumokėti 5 mln. EUR „Liverpool“.
Viskas pasibaigė tuo, kad Coutinho grįžo į savo komandą, o Messi liko „Barcelonoje“, tačiau gyvenimas jau nebebuvo toks kaip lig tolei. Messi – nepatenkintas, kad komanda klumpa net Ispanijos čempionate, kuriame Katalonijos klubo lyderystė būdavo nekvestionuojama. O dar išlindo ir naujas vienas Coutinho perėjimo sutarties perlas: jeigu žaidėjas sužais daugiau nei 100 rungtynių už „Barcą“, katalonai „Liverpool“ turės sumokėti dar papildomus 20 mln. EUR. Žodžiu, sutartis tokia, kad kur bepasisuksi – visur spąstai.
Dažniausios klaidos sudarinėjant sutartis arba prieš žengiant į aikštelę
Vertėtų į šį pavyzdį pažvelgti kaip į pamoką apie sutarčių valdymo reikšmę. Ne tik futbolo vadyboje, bet ir kitame versle. Futbolo pavyzdys aiškiai rodo, kad net patys didžiausi profesionalai, sudarydami sandorius srityje, kurioje jie jaučiasi kaip žuvys vandenyje, nepakankamai įvertina visas aplinkybes ir ne visuomet atsako į kelis fundamentalius klausimus:
- Kaip sudaroma nauja sutartis koreliuos su jau vykdomu verslu ir kokią vertę naujas sandoris turės įmonei?
- Kaip organizacija viduje įvertins naują sutartį?
- Ar sudarant sutartį identifikuotos galimos rizikos? Kaip organizacija sugebės jas valdyti? Kokie būtų praktiniai žingsniai siekiant minimizuoti visas identifikuotas rizikas?
Verslininkai į sutartis labai dažnai žiūri kaip į gyvenimą apsunkinantį dokumentą. Jo įmantrios frazės atrodo kruopščiai užrašomos, bet galiausiai neskaitomos. Dažnai girdime frazę, jog gera sutartis yra tokia, kurios nereikia niekada atsiversti.
Tačiau labai svarbu skirti pakankamai dėmesio tai sutarties fazei, kuri labiausiai nulemia jos kokybę – sutarties sudarymui. Teoriškai visi tai suprantame, bet praktiškai versle neretai ignoruojamas teisingas ir kruopštus sutarčių rengimas. Bandoma remtis asmeniniais santykiais ir subjektyviu požiūriu, ką šalys turėjo omenyje. Auksinė frazė tokiais atvejais: „Matysime eigoje“. Be jokios abejonės, neįmanoma visko aprašyti tekstiniuose dokumentuose. Tačiau nepaisant to, kokia yra sandorio kilmė – ar jį pavyksta sukurti iš asmeninio santykio, ar iš standartizuotos pirkimo procedūros, visi komerciniai sandoriai yra sutartiniai, o ne asmeniniai.
Sutarties sudarymas: esminiai principai
Kitaip tariant, bet koks verslininkų susitarimas yra teisinė sutartis. Teisė šioje srityje seka ir kodifikuoja gerąją verslo praktiką, todėl pagrindiniai sutarčių sudarymo principai lengvai suprantami ne tik teisininkams. Štai keletas paprastų dalykų, kuriuos turėtumėte apgalvoti, jei perkate, parduodate, nuomojate, skolinate ar sudarote kitokius verslo susitarimus.
Galima susitarti dėl beveik visko. Mėgstame sakyti, kad gyvename laisvoje šalyje, todėl turime pasirinkimo laisvę. Sudarydami sandorius mes remiamės ta laisve ir galime susitarti dėl beveik visko. Sutartis iš esmės yra įstatymas tarp dviejų šalių. Žinoma, šalys negali susitarti elgtis neteisėtai. Pavyzdžiui, susitarimas sužeisti trečiąjį asmenį būtų neteisėtas ir neįgyvendinamas. Tačiau svarbiausia, kad šalys gali laisvai susitarti dėl bet kokio, t.y. gero ar blogo sandorio. Ir čia slypi ne tik didžiausios galimybės, bet ir didžiausi pavojai: sudarius blogą sutartį įstatymas ar teisėjas nepadės.
Vartotojus teisės aktai saugo kaip silpnesnę šalį, tačiau jeigu sandorio šalis yra normali verslo įmonė, niekas jos neapsaugos nuo blogos sutarties. Pavyzdžiui, pavojinga priimti susitarimus, kai sutarčiai taikoma bendrosios tradicijos teisės sistema (JK, JAV). Kontinentinės teisės sistema kai kuriais atvejais gina nuo blogos sutarties nukentėjusią šalį. Tuo tarpu bendrosios teisės sistemoje sutarčių laisvė yra kone absoliuti: ką šalys susitarė, tą susitarė. Aišku, visuomet galima gynyba, jeigu vienos iš šalių elgesyje yra blogos valios elementų action not in a good faith. Bet iš principo – reikia vykdyti viską, kas įrašyta sutartyje.
Sutartis sudaryti paprasta. Kartais netgi galima sakyti, jog pavojingai paprasta. Sutartinius santykius, ypač kai kalbame apie prekių pirkimą-pardavimą, galima pradėti visiškai lengvai. Pačią paprasčiausią sutartį gali sukurti oferta (pasiūlymas) ir po jos einantis akceptas (sutikimas). Žinoma, sutartis turi būti sudaryta teisėtu tikslu, tam tikroms sutarčių rūšims yra privalomos ir tam tikros formos, šalys privalo būti veiksnios ir t.t. Tačiau perkant ir parduodant prekes, sutartis dauguma atvejų bus laikoma kaip sudaryta ir įpareigojančia, paprasčiausiai patvirtinus pasiūlymą elektroniniu paštu ar kitaip aiškiai išreiškus savo valią.
Neaiškumas, neapibrėžtumas neužkerta kelio vykdymui. Nebūtina aiškiai susitarti dėl visų sąlygų, kad būtų privalu vykdyti sutartį. Teisės aktai gali užpildyti sutarties spragas, tačiau jie nebūtinai bus jūsų pusėje. Todėl sutartys ir jose įvardintos sąlygos turi būti aiškios. Žinoma, kartais galima laimėti iš neapibrėžtos situacijos, tačiau reikia nepamiršti, kad vieną kartą laimėjus neapibrėžtoje situacijoje, kitą kartą galima ir pralaimėti.
Galima nustatyti išankstines sąlygas sutarties įsigaliojimui. Iš esmės bet kokią sutartį galima sudaryti su tam tikromis išankstinėmis sąlygomis, kurioms įvykus sutartis taps galiojanti. Jeigu nesate tikri dėl sandorio reikalingumo, bet norisi kažkokiu būdu įpareigoti kitą šalį sudaryti sandorį ateityje, visuomet galima nustatyti tam tikras išankstines sąlygas, kurios būtinos tam, kad sandoris įvyktų. Rengiant sutartis šia galimybe reikia naudotis, ypač, jeigu nėra visiškai aišku, ar sudaromas sandoris tikrai naudingas ir reikalingas.
Galima apriboti arba perkelti atsakomybę. Galima susitarti, kad šalies atsakomybė pagal sutartį bus ribojama nustatyta suma ar konkrečia prievole. Kai kuriose sutartyse būna numatyta ribota garantija, nurodytos išimtys dėl nuostolių dydžių arba apskritai ribojamas bet koks nuostolių išmokėjimas. Sutartis gali atspindėti šalių ketinimus paskirstyti ar perkelti atsakomybę. Paprastai bet kuri sutarties šalis gali prisiimti riziką, atsirandančią dėl netinkamai pasirinktų aplinkybių, sužalojimo, praradimo ar sugadinimo. Ir iš esmės sutartis taip pat yra ir šalių susitarimas dėl to, kas kuo rizikuoja ir už ką atsako.
Sutartys gali būti keičiamos. Šalys visada gali susitarti dėl sutarties pakeitimų arba sudaryti naują sutartį. Svarbu, kad sutartys gali būti pakeistos ir tam tikrais veiksmais ar neveikimu. Pavyzdžiui, vienai šaliai neįvykdžius savo įsipareigojimų, gali pasikeisti ir kitos šalies įsipareigojimų pobūdis ar apimtis. Net jeigu įrašysite sutartyje nuostatą, kad sutartis nekeičiama, susitarusios šalys vis tiek gali tai padaryti.
Pažeidimas sukelia žalą, o atsakomybė už sutarties pažeidimus gali būti griežta. Paprastai jeigu sutartį pažeidžia viena šalis, tai ji kitai šaliai sukelia didesnę ar mažesnę žalą. Žala atlyginama padengiant nuostolius, kurie gali būti tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai, susiję su prarastu pelnu, padidėjusiomis sąnaudomis ar prarastomis galimybėmis.
Įstatymai versle kaip ir taisyklės futbolo aikštelėje visuomet reikalauja griežtai laikytis sutarčių. Vien todėl, kad kažką atlikti yra sunkiau ar brangiau negu atrodė, neatleidžia sutarties šalies nuo įsipareigojimo tai padaryti. Sudarant sutartis negalima daryti klaidų, negalima neteisingai vertinti faktų ar aplinkybių, negalima remtis klaidingomis prielaidomis. Nes atsakomybė už klaidas gali būti didelė.
Apie tokią atsakomybę tikrai gali papasakoti laikinasis „FC Barcelona“ prezidentas Carlos Tusquets, kuris dabar turi ne tik vairuoti klubą itin sudėtingu periodu, bet ir dėl buvusios vadybos padarytų klaidų desperatiškai bandyti parduoti Coutinho už 45 mln. EUR, kas reiškia beveik 100 EUR nuostolį klubui.
