Pernai darbo biržoje registruotų laisvų darbo vietų skaičius augo 3,9 procento, o registruotų bedarbių ir laisvų darbo vietų santykis nukrito iki žemiausio lygio nuo 2009 metų pradžios. Deja, beveik kas penktas į darbo biržą pernai besikreipęs bedarbis neturėjo darbo patirties, 38 proc. trūko profesinio pasirengimo, 18 proc. buvo praradę darbo įgūdžius, kadangi nedirbo daugiau nei dvejus metus. Turint omenyje, jog dalis likusiųjų bedarbių turėjo darbo rinkoje nepaklausias kvalifikacijas arba nebuvo pasirengę dirbti kitame mieste, darbdaviams tampa vis sunkiau užpildyti atsirandančias naujas darbo vietas nepaisant to, kad bedarbių skaičius vis dar siekia 130 tūkstančių. Taigi, struktūrinis nedarbas ir toliau išlieka aukštas.
Nedarbo lygiui priartėjus prie natūralaus, tai yra – kuomet didelę nedarbo dalį sudaro struktūrinis nedarbas, po truputį kaistanti darbo rinka lėmė darbo užmokesčio augimą. Jis pernai siekė 5,1 proc., o privačiame sektoriuje – net 6 proc. Didžiausiu atlyginimų augimu galėjo džiaugtis tų sektorių darbuotojai, kuriuose kvalifikuotos darbo jėgos poreikis buvo didžiausias. Pavyzdžiui, informacijos ir komunikacijos sektoriuje atlyginimų augimas siekė 8,4 procento. Tuo tarpu viešajame sektoriuje atlyginimų augimas buvo kur kas lėtesnis ir siekė 3,8 procento.
Darbo užmokesčio augimas spartės ir šiemet, ir tai lems net keli veiksniai. Šiais metais žymiai šoktels minimalus atlyginimas, sparčiau didės viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai ir, mažėjant tinkamos kvalifikacijos darbuotojų pasiūlai, konkurencija dėl jų toliau augs. Šių metų sausio mėnesio nacionalinio biudžeto gyventojų pajamų mokesčio pajamos, palyginus su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, išaugo 12 procentų. Tai leidžia manyti, kad paspartėjo ne tik darbo užmokesčio augimas, bet greičiausiai bent jau kol kas nesulėtėjo ir užimtumo augimas.
Tvarų atlyginimų augimą bei naujų darbo vietų kūrimą galima užtikrinti tik tuo atveju, jei kartu auga ir produktyvumas. Tam reikalingas kokybiškas švietimas bei pakankamos vietos ir užsienio investicijos. Taigi susiduriant su tokiais iššūkiais, kaip mažėjanti darbo jėga ir kaistanti darbo rinka, Lietuvai pirmiausia reikėtų įgyvendinti jau ir taip vėluojančias struktūrines reformas švietimo, mokesčių ir darbo rinkos liberalizavimo srityse. Tai kur kas sunkesnis, bet, deja, greičiausiai vienintelis būdas norint, kad atlyginimai Lietuvoje kuo greičiau priartėtų prie Europos Sąjungos šalių lygio.