Atsiskaityti ne per anksti – racionalu
Visiško įmonių atsiskaitymų vėlavimo išgyvendinti mums nepavyks – ir ne tik dėl to, kad dalis įmonių nesąžiningai įmokas vilkina, bet dar ir todėl, kad sumokėti sąskaitas anksčiau nustatyto termino įmonėms neapsimoka.
Finansiškai raštingas verslas laikosi pozicijos, jog atsiskaitymų įmokų negalima mokėti anksčiau, nei sutartyse nustatyti terminai. Racionalus elgesys su savo kapitalu įpareigoja išnaudoti jį didinat vertę – kol pinigų neprivalai išmokėti pagal susitarimą, tol juos ne tik gali, bet kai kurių nuomone ir privalai saugiai investuoti ar kitaip įdarbinti. Tai yra viena iš kapitalistinės etikos aksiomų.
Racionaliai pinigus skaičiuojanti įmonė įvertina faktą, kad ištęsiant atsiskaitymo laikotarpį, pinigus galima dalinai padidinti. Tai yra viena priežasčių, kodėl kai kurios stambios bendrovės reikalauja sutartyse įrašyti kuo ilgesnį atsiskaitymo laikotarpį ir sumoka tik terminui artėjant prie pačios pabaigos.
Štai minėtame „Intrum“ tyrime nurodoma, kad Lietuvos įmonės savo klientams apmokėti sąskaitoms duoda vidutiniškai 23 dienas. Tuo tarpu stambiausių įmonių tarpe įprasta matyti ir 30-60 dienų ar net ilgesnius terminus.
Tačiau tokiu būdu didėja rizika, jog mokėjimas gali dėl kokių nors priežasčių vėluoti, o vėlavimai sukelti grandinines reakcijas rinkoje. Todėl itin svarbu išlaikyti balansą tarp racionalaus elgesio su pinigais ir įsipareigojimų vykdymo. Verslo etikos prasme įsipareigojimų vykdymas yra aukščiau nei savo kapitalo didinimas, mat ilgalaikėje perspektyvoje mainų abipusiškumo etikos pažeidimas gali atsiliepti ne tik verslui palankios kultūros raidai, bet ir įmonių kapitalui.
Smulkios įmonės bando išvengti ilgų mokėjimo terminų
Žinoma, už atsiskaitymų vėlavimo gali slėptis ir tokios priežastys kaip lėšų trūkumas, ar netgi psichologinis nenoras. Vilkinami mokėjimai gali būti sąmoningi ar nesąmoningi pasipriešinimo veiksmai – jei galingesnės įmonės rinkoje nuolat piktnaudžiauja versdamos silpnesnius verslus sudaryti jiems nepalankias sutartis, pažeidžiamas pamatinis mainų abipusiškumo principas.
Ilgainiui silpnoji tokio sandėrio šalis suakumuliuoja pyktį ir ima priešintis. Manipuliavimas mokėjimais gali būti viena iš tokio pasipriešinimo formų. Tokiu atveju neigiamą efektą greičiausiai pajaus abi šalys.
Kalbant apie mokėjimų terminus, turime užduoti klausimą, koks periodas jau peržengia verslo etikos ribą. Man, kaip paslaugos tiekėjui, 60 dienų atrodytų per ilgas laiko tarpas, tačiau įmonei, kuri per tą laiką gali dalimi procento padidinti kapitalą, kyla akstinas delsti kuo ilgiau.
Čia matome dvi problemas: pirmoji, įmonės, investuojančios savo kapitalą iš kurio vėliau turės atsiskaityti su tiekėju, natūraliai rizikuoja, jog atsiskaityti pavėluos, o antroji problema, lietuviškoje verslo (mainų) kultūroje stinga abipusiškumo etikos, kuomet visos ekonominių mainų šalys suvokia, jog dalyvauja taip vadinamo „bendrojo gėrio“ kūrimo procese.
Beveik pusė įmonių nesisaugo
„Intrum“ duomenimis, nepaisant to, kad statistiškai mokėjimai iš klientų Lietuvoje vėluoja 2 dienas, 43 proc. įmonių nesiima jokių priemonių nuo to apsisaugoti. Šis skaičius – 11 proc. didesnis negu Europos vidurkis.
Tai svarbi detalė, nes kad ir kaip bežiūrėtume, finansų rinka didele dalimi remiasi pasitikėjimu. Tarp skirtingų šalių turi egzistuoti tam tikra pagarba arba „abipusiškumo etika“, kuri būtų nerašytas teisiškai įformintų kontraktų palydovas. Toks moralinis imperatyvas kuria saugią ir pagarba paremtą verslo aplinką, o tai ilgainiui virsta ir aiškiais skaičiais. Jei du partneriai vienas kitu pasitiki, tai jie gali būti vienas kitam lankstesni, imtis didesnių projektų ir finansinių tarpusavio įsipareigojimų.
Ilgainiui laiku apmokėtos sąskaitos duoda naudą pačiam mokėtojui, nes į jį imama žiūrėti palankiau. Tiek kreditorius, tiek skolininkas turėtų būti saistomi mainų abipusiškumo etikos.
Kitos bendrovės, bandydamos apsisaugoti nuo vėluojančių mokėjimų, taiko išankstinio apmokėjimo praktiką (45 proc.), atlieka kliento mokumo patikrą (13 proc.) ar pasitelkia kreditų valdymo bendrovių ir skolų išieškotojų paslaugas (13 proc.). Deja, dažnai šios alternatyvos mažiau naudingos abejoms pusėms.
Iš keblios padėties, kai vėlavimai tampa įprasta praktika, išgelbėti mus gali tik verslo kultūros kėlimas. Aukštos verslo kultūros puoselėjimas priklauso ir nuo to, su kuo įmonė renkasi bendradarbiauti – ignoruojant partnerių mokėjimo vėlavimus, taip tik normalizuojamas toks veiksmas, žalingas ne vien sąžiningai veikiančiam verslui, tačiau ir visai rinkai.
